Paskutinis Horsto Wesselio interviu

Wesselis

Visiškas beprotis, gyvenimą paskyręs kovai prieš kairiuosius purvinose Berlyno gatvėse Sturmabteilung gretose, galop komunistų mirtinai sužeistas, gulėdamas ligoninėje prieš mirtį savo senam studijų draugui Hansui Gerkenrathui davė paskutinį interviu. Tai – Wesselio kankinystės vardan savo genties, tautinės bendruomenės, testamentas.

Hans Gerkenrath: „Tu turi beveik pavyzdinį gebėjimą susigadinti sau ateitį. Aš tikėjausi, kad turi daugiau vaizduotės. Bet pokštus į šalį. Atsakyk, kokia prasmė kiūtoti kvailose aludėse, muštis su marksistais ir apskritai gyventi tokį samdinišką gyvenimą? Seni, pagalvok, ar tai išvis gali būti gyvenimo tikslas? Tu esi studentas, išskirtinių gabumų teisininkas, ir jei norėsi, padarysi puikią karjerą. Bet ką tu darai? Bastais po Weddingą¹, leidies iki kraujo primušamas ir kerštaudamas muši kitus. Seni, Horstai, jei nori matyti kraują, rinkis fechtavimą ir kovok dvikovoje, pagal taisykles, kaip ir priklauso tavo išsilavinimo žmogui. Kai aš žvelgiu į tave, mane apima šaltas įniršis dėl tavęs. Tu esi labai geras rašytojas ir apskritai itin talentingas bičas. Kaip intelektualas – …“

Horst Wessel: „Akimirkai sustok. Pagaliau davei man užuominą. Aš suprantu, kad tu nesuprasi nė žodžio iš to, ką aš tau papasakosiu. Lyg kalbėčiau kiniškai. Bet šį kartą ir noriu su tavim kalbėti kiniškai. Tokie štai reikalai:

Faktai: mano tėvas yra kunigas, aš buvau gražiai užaugintas, gerai išlaikiau mokyklinius egzaminus, dabar priklausau Normanijai ir Alemanijai, dviem geriausioms studentų korporacijoms. Studijuoju teisę su meile ir polėkiu. Laisvu laiku rašau poeziją ir prozą. Myliu literatūrą ir muziką, ir esu, kaip sakei, intelektualas. Turiu geras manieras, rimtai, gyvenime nesu valgęs žuvies su peiliu ir bučiuoju merginų rankas neliesdamas jų savo snarglėta nosimi – atleisk Hansai, ar ką tik beveik permainiau savo balsą į tą storą SA šūkavimą? Dėl tavęs aš pasistengsiu būti mandagus. Taigi esu intelektualas, abu dėl šito sutinkam. Panirau į Gėtę ir įsimylėjau romantizmą, Šlėgelį, Tyką, Novalį. Myliu Hölderliną labiau už visus ir gerai moku Nyčę ir Kantą – tikrai esu intelektualas. Ir galiu tau paaiškinti, kas yra dolus eventualis ir kokie buvo įstatymai laikais, kai valdė Cezaris.

Ir aš mušuosi taip dažnai, kaip reikia – o reikia dažnai – mušuosi su sukurstytais darbininkais, su nusikaltėliais ir sąvadautojais. Dėviu rudus marškinius ir žygiuoju su savo kovos draugais ir jie, tie mano kovos draugai, yra „paprasti darbininkai“, kaip tu juos pavadintum iš aukšto, net jei ir už juos geresnių žmonių nebūtų. Tūnau savo SA aludėse. SA dirbu 24 valandas per parą ir neuždirbu nė cento.“

Hans Gerkenrath: „Na ir…“

Horst Wessel: „Dar nebaigiau. Bent kartą tai, kas yra mano intelektualinis turtas, nustūmiau į šalį. Paklausyk atidžiai. Man šitie dalykai nereiškia visiškai nieko: saugus gyvenimas, karjeros perspektyvos, kultūros, intelektualumo, mokslo lobiai.

Kol mūsų Tauta neturi kultūros, intelektualumo, saugaus gyvenimo, aš šitų dalykų turėti nenoriu taip pat. Tikiuosi kad supranti ką turiu omenyje, Gerkenrathai?“

Hans Gerkenrath: „Žinoma suprantu! Aš tik norėjau pasakyti, Wesseli, kad tu turi suprasti kad tiems žmonėms neatneši kultūros besimušdamas ir – …“

Horst Wessel: „Taip! Taip! Būtent apie tai aš ir kalbu! Seni, dabar mes einame tiesiai prie reikalo. Negi tu manai kad aš nežinau kiek daug intelektualų jaučia pasibjaurėjimą mūsų grubiu elgesiu, mūsų grubiomis kalbomis ir grubia išvaizda? Hansai, viskas tiesiog privalo būtent taip ir būt! Juk pirma turi namą pastatyi, kad galėtum jį įrengti. Pirma turi nutiesti gatvę, kad galėtum ja važiuoti. Pirma, bet kokiomis aplinkybėmis, turi užtikrinti politinį Tėvynės saugumą, kad galėtum pradėti mąstyti apie Gėtę, Hölderiną, Bachą ir visus kitus dvasios malonumus. Gerkenrathai! Be vokiečių valstybės negali būti jokios vokiškos kultūros, o be vokiečių Tautos negali būti jokios vokiškos valstybės!

Žinai, tokios frazės manęs niekad netenkino. Aš tau išsakiau pamatinę savo pasaulėžiūros dalį. Dabar papasakosiu apie jos pritaikymą. Gali skambėti šiek tiek grubiai, bet tokiais mus padarė kova. Praktinis šios pasaulėžiūros pritaikymas yra toks: tas, kas yra dvasingas, vokiškas ir kas supranta mūsų Tautos kultūrinius turtus ir kas juos visą gyvenimą mylėjo, kas nori juos saugoti ir auginti, kas nori prie jų kūrimo prisidėti, nesvarbu ar daug ar visai mažai, kad jie toliau žydėtų, kas mano kad už juos nieko brangiau negali būti – būtent tas, Hansai, būtent tas ir turi juos kuriam laikui atidėti į šalį mūsų situacijoje. Nes pirma mes turim iškuopti šitą namą kultūrai, supranti? Galbūt tas namas išvis turi būt iš naujo pastatytas. Ir tik tada kai namas jau stovi, švarus ir orus, vertas ir tyras, tik tada mes esam pasiruošę. Tie, kas mano, kad šitas mūsų vokiškas namas nėra vertas laikyti visus tikrus vokiškus dvasios turtus, turi eiti per teatrus, aludes, studijas, koncertų sales – žinai, kur jie turi eiti? Jie turi eiti į gatves, į sambūrių vidurį ir ten jie turi kalbėti ir net rėkti, ir, kai reikia, muštis su visais aplink, kad tas senas supuvęs vokiškas namas būtų nugriautas ir būtų pastatytas naujas.

Tai štai, matai, tokie tie reikalai. Ir nesvarbu, kad tai skamba kaip paradoksas, Hansai: tose darbininkiškose patalpose, kur aš tūnau, tose liūdesio, nevilties, nepritekliaus, nusikalstamumo, vargo ir nepasitenkinimo tvirtovėse, tose miesto dalyse, kuriose tu net nesi buvęs, kurios tapo mano namais, ir nesvarbu kiek kartų tu surauksi savo intelektualo nosį – būtent čia yra ginama vokiška kultūra, ir ginam ją mes, SA, būtent tą kultūrą kuria tu nori tik mėgautis, bet dėl kurios išsaugojimo tu nenori net piršo pajudint.

Aš tau sakau, kiekvienos muštynės su komunistais ant gatvės kampo, kiekvienos SA eitynės per prastus rajonus, kiekvienas mūšis aludėse yra žingsnis į priekį vokiškos kultūros gatvėje, ir kiekviena pramušta SA nario galva yra laikoma aukštai dėl žmonių, dėl valstybės ir dėl vokiškos kultūros namo.

Ir, matai, aš tau galiu visa tai paaiškinti, būtent todėl kad esu intelektualas. Kasdien ir kasnakt dirbu SA ir noriu, kol taip turi būti, būti tik Adolfo Hitlerio kariu. Kuo dažniau noriu muštis su komunistais. Man tai yra gyvenimo ar mirties klausimas, sakau, noriu kovot!

Žinau, yra universiteto profesorių, ir rašytojų, ir dailininkų, ir muzikantų, kurie yra laikomi mūsų šalies intelektualumo sargais ir nešėjais. Šiuo metu tai yra netiesa. Šiuo metu ši rolė yra atliekama bevardžių vyrų, kurie dalina skrajutes ir klijuoja plakatus, saugo susirinkimus, kurie neturi darbo, kenčia badą ir troškulį ir šaltį, kurie prašo išmaldos, kurie rizikuoja savo sveikata kas valandą.

Brangus Hansai, laikais, kuriais likimas turi būti nulemtas didžiausiam maste, kartais tenka daryti primityvius dalykus. Kaip kad žmonės turi valgyti, kad galėtų eiti į darbą, mes turime kovoti, primityviai ir archaiškai, kad mūsų Tauta būtų saugi.

Nori tikėk nori ne, bet SA žygiuoja už Gėtę, už Šilerį, už Kantą, už Bachą, už Kölno katedrą ir Bambergo raitelį, už Novalį ir Hansą Thoma, už vokišką kultūrą.

Mes norime kad Vokietija vėl taptų visiškai vokiška, tai reiškia kad Vokietija taptų nacionalsocialistine. Tai arba pasiseks arba ne. Bet tai privalo pasisekti. Ir tai pasiseks su SA pagalba, kurią tu šitaip niekini nes ji mušasi gatvėje. Žinai Hiperioną², aišku žinai! Jie jo nežino. Ir dėl to, kad aš jį žinau, aš noriu pasirūpinti, kad Hölderlinas klajotų per vokiečių žemę visą amžinybę, bet pirma jis turi tą vokišką žemę rasti, ir aš jam padedu tam pasiruošti, ir aš, kartu su šimtu galingų bepročių, lėksiu per Friedrichshainą³ ir duosiu kiekvienam komunistui į snukį, taškas. Baigta. Viskas.“

Hans Gerkenrath: „Gerasis Wesseli, gali būti, kad viskas yra taip, kaip ir sakai. Bet aš negaliu įsivaizduoti, net visiškai fantazuodamas, kad tie pamišę bičai iš Weddingo turi ka nors bendro su vokiečių kultūra, ar kad jūs sudievinat Gėtę su savo kruvinom aludžių muštynėm, ar kad jūs, su savo garsiu ir dėmesio siekiančiu šūkavimu ir su savo grubiom manierom esat vokiškos kultūros nešėjai. Ir kad tu ypatingai nurašai viską, kas – …“

Horst Wessel: „O Gerkenrathai! Yra toks dažnai kartojamas posakis, kurį ir tu pats vartoji. Kažkaip šitaip: išmesk, kad nepamestum. Taigi mes ir išmetam, mes SA, kad nepamestume, bet kad vėl rastume, ir štai tu stovėdamas šalyje galvoji kad tai yra nepaprastai nemandagu, nepaprastai netašyta – taip, po perkūnais, mūšis nėra itin rafinuotas reikalas, bet su tušinuku ir rašomąja mašina vokiečių kultūros dabar neapginsi ir juo labiau jos neatkovosi. Ne, dabar mes turim, mano brangus studente, dirbti dėl Gėtės su alaus bokalais ir kėdžių kojomis. Ir kai laimėsime, na, tik tada išskėsime rankas ir apkabinsime savo intelektualinius lobius ir glausime juos prie širdies ir gėrėsimės jais.

Žiūrėk, Gerkenrathai! Kai Trečiasis Reichas bus čia, tuomet tu sakysi kad visad sakei, kad jis taps tikrove, ir bėgiosi su svastika ir šauksi „Heil Hitler!” – bet tu nebūsi supratęs ką aš tau ką tik papasakojau. Galbūt aš nebegalėsiu tau viso šitą dar kartą paaiškinti. Taigi tu negali pamiršti kad mes kovojame ne tik už mūsų vokišką kultūrą, bet kad mes už ją ir mirštame kai taip reikia. Ir tai yra tai, kas mus daro viršesniais už tave!”


¹ – Berlyno darbininkų rajonas, kuriame politinės simpatijos buvo pasidalinusios tarp komunistų ir nacionalsocialistų, ir kuriame Horsto Wesselio vadovaujamos SA apskrities nariai dažnai užsiimdavo politine agitacija.

² – Friedricho Hölderlino novelė

³ – Berlyno rajonas, tarpukariu buvęs tikra komunistų citadele, kur Horstas Wesselis gyveno ir žuvo.