Pakelk galvą, Lietuvi!

Skydo pratarmė

 

    Generolas Vėtra šią plačiai pagarsėjusią ir visokių perėjūnų nekenčiamą brošiūrą parašė laikais, kurie jaunosios lietuvių kartos jau nebėra itin aiškiai suprantami, todėl tariame kelis žodžius dėl Vėtros reiškiamų sprogių emocijų.

    Kartkartėmis išlendantis šovinizmas prieš lenkus ir vokiečius turėtų būti suprantamas teritorinių konfliktų kontekste – tarpukario Lenkija buvo agresyvi imperialistinė valstybė, laikiusi mūsų sostinę – Vilnių – po vergijos grandinėmis; Vokietija, net ir nacionalsocialistinė, savo ruožtu nebuvo atsikračiusi senosios imperinės gvardijos įtakos ir kai kurių imperialistinių ketinimų, siekė kiršinti lietuvius ir vokiečius Klaipėdos krašte ir galiausiai jį vėl sau prisijungti. Šiandien laikome abu šiuos konfliktus išspręstais, istorijomis, kurios jokiomis aplinkybėmis neturėtų kelti kivirčų tarp mėlynakių Europos tautų. Dabar mūsų kova yra bendra.

    Tačiau dar svarbiau yra pilnai suprasti Vėtros taip karštai dėstomą ekonomikos kritiką. Galbūt atrodys kad ji yra paprasčiausiai pasenusi. Skaitydami pabandykite lietuvių artojus pakeisti į samdomus darbuotojus, sodžiaus ūkininkus į miestiečius, o žydus į laisvą rinką – Vėtros pasipiktinimas mūsų tautos ekonomine padėtimi jumyse užkurs tikrą ugnį! Dabar, lygiai kaip ir Vėtros jaunose dienose, lietuvių jaunimas susiduria su neišvengiama, globalėjančia kova dėl ekonominio gerbūvio kūrimo. Ir Vėtra jums turi patarimų!

Įžangos vietoje

 

Lietuva priklauso tiktai Lietuviams!

 

    Mūsų krauju Ji išpirkta, mums ir valia Joje būt esamųjų kapitalų savininkais!

    Būkime atviri ir nuoširdūs! Atidenkime savo skaudamąsias vietas! Nuspręskime vieną kartą galutinai ką mes kuriame: Tautos, partijos ar svetimtaučių gerovę?

J. Noreika

Kaunas,

1933

 

Velniava.

Spėkite mįslę?

 

Vieną rytą į plačią jūrą išplaukia neregėto didumo laivas. Tuo laivu keliauja tūkstančiai žmonių. Daugelis iš jų pasipuošę briliantais ir auksu. Moterys vaikščioja apsikarsčiusios žemčiūgų karoliais, auskarais ir sunkiomis apyrankėmis.
Naktis. Orkestras pritaria bangų supimui.
Keleiviai šoka, dainuoja ir džiaugiasi pasaulio gražumu.
Staiga pasigirsta šūvis!
Kažin kas susprogdina dinamo mašiną. Visame laive užgęsta elektros lempos. Išsigandę pradeda klykt moterys ir vaikai. Vyrai išsitraukia peilius ir revolverius.
Prasidėjo skerdynės. Tie, kurie troško aukso, kad prisiplėštų, antrieji, pasisotintų žmonių krauju, tretieji, kad patys save ir savo vaikus apgintų.
Laivo kapitonas nori sušaukt visus jūrininkus-matrosus, kad nuramintų įsiutusią minią.       Veltui! Visi jie plėšia ir žudo! Jis pažįsta savo karininkų komandas ir riksmą įsakantį pjaut ir užmušt. Jis mato tamsoje šniokščiančius krūvose kūnus. Šilto žmogaus kraujo lašai apteška jo veidą. Į jūrą krinta klykdami vaikai, motinos ir kruvini vyrai.
-Ko jūs pjaunatės?! –Rėkia iš visos gerklės kapitonas. Jo riksmo niekas negirdi, o jeigu ir girdi, tai nenori girdėt.
Žmonės pavirto žmogžudžiais! Kraujas, riksmas, keiksmai, šūviai, šniokštimas ir mirštančiųjų dejavimas!..
Kapitonas perpyko, nutvėrė laivo kompasą, išlupo jį ir trenkė į jūrą:
-Tegu klaidžioja po bekraštį vandenyną mano laivas! Tegu miršta iš bado ir šalčio tie, kurie išskerdė savo brolius!
Arčiau buvusieji pamatė ir suprato.
-Išdavimas!.. Išdavimas!.. Mirtis jam!..
Į kapitono šonkaulius susmego dešimtys kruvinų peilių. Juoda vandens gelmė prarijo jį.
Nekalto žmogaus kraują ir kūną pajuto bangomis žaidžianti jūra. Sudejavo! Pradėjo kilt baisus nerimas iš pačių gelmių!O žmonės pjovėsi ir pjovėsi! Buvo maža saujelė tokių, kurie suprato, ką reiškia plaukt laivu be kompaso! Jie sulindo į pakampes ir drebėjo pamatę jūros neramumą.
Pakilo bangos!
Vėjas šniokštė! Atėjo vėtra! Audra su perkūnais ir žaibais užpuolė nelaimingąjį laivą vidury jūros!
Didžiausi vandens kalnai kriokdami griūva viens po kito! Iš pačios gelmės kyla jūros prakeikimas!
Iš visų kraštų suplaukį lietaus debesys ir paleido čiurkšlėmis.
Pagaliau žmonės pradėjo atsipeikėt. Lietus nuplovė kraują nuo jų rankų ir peilių, bet sąžines galėjo nuplauti tik jų pačių atgaila. Ir jie pradėjo atgailaut! Jie meldėsi, bet kišenėse saugojo plėšimo metu pavogtas brangenybes. O nuskriaustieji slaptai galanda peilius, kad audrai nutilus vėl galėtų pult iš pasalų savo skriaudėjus.
Susirenka išlikusieji karininkai ir tariasi. Neramūs jie, nes įsiutusi audra grąsina pražūtimi. Nei kompaso, nei žvaigždžių! Jokios krypties ir nieks nežino kur juos neša bangos. Gal jau čia pat uola ir jųjų laivą trenks vėtra į ją ir suskaldys į šipulius. Vienintelė išeitis – melstis. Melstis ir prašyt Visagalį, kad nuramintų audrą ir dar nors kartą leistų praregėt saulę.
-Melskitės! Melskitės, žmonės, kad Dievas padarytų stebuklą! Melskitės, visi!.. Ragina išsigandusius žmones karininkai. Daugelis klaupiasi, bet kišenėse slepia užgrobtą turtą. Ir pačiais karininkais netiki, nes jie ką tik plėšė drauge su kitais.
Audra siunta. Dievas tyli.
Staiga vienam kambarėly laivo apačioje pasigirsta kliksmas. Karininkams praneša, kad japonų tautos žmogus užpuolė kiną.
Visus nukrečia pasibaisėjimas, bet nieks nedrįsta gelbėt kino!
Karininkai susiima už galvų ir nežinodami kas daryt šaukia: „melskitės!“ Tačiau ir jų daugumos kišenėse pilna svetimo turto…


Įspėkite: Kas tai yra? Tai mūsų šiandieninis pasaulis
!

 

Po Didžiojo karo skerdynių žmonės apkvaišo. Nužudė tikėjimą. Susirinko Tautų Sąjunga ir pradėjo… posėdžius. Tie posėdžiai tęsiasi be galo… O ką gi padarė toji Tautų Sąjunga, kurioje posėdžiauja atstovai valstybių, dalyvavusių pasaulinėse skerdynėse ir tebelaikančių užgrobtus svetimus kraštus?! Ir ją ji gali padaryt?! Jie netiki viens kito žodžiais.
Japonai šaudo kinus ir grobia naujas žemes! Tautų Sąjunga grasina! Bet ką reiškia grasinimas tam, kuris nebijo skerdynių? Kuo remiasi tasai grasinimas?.. „Dievo baime“.
Šiandien pasaulį vėl sukrėtė nauja žinia: Vokietija išstojo iš Tautų Sąjungos. Tautų Sąjunga nesitikėjo tokio žygio! Vokietys po karo pasijuto apiplėštas ir todėl nenori posėdžiaut su tais, kurie nori pasirodyt taikos ir gerovės apaštalais, o tuo tarpu savo kišenėse slepia svetimą turtą. Jeigu nori taikos, tai pirmiau atiduok tą, ką esi išplėšęs! Tartis atvira širdimi gali tik švarios sąžinės žmonės!.. Taip galvoja Vokietys. Tą žinant, rodos netenka per daug stebėtis ir Vokietijos išstojimu iš Tautų Sąjungos.
Žmonės bijo naujo karo galimybės. Jau ir be karo daugelis miršta badu… Tiesa, yra tokių, kurie tikisi, kad karas išvestų žmoniją iš užburto krizės rato. Mirtų milijonai, bet likusieji galėtų susikurti laimingą gyvenimą. O mirti nuo žaizdų yra lengviau negu iš bado…
Ar iš tikrųjų galimas naujas pasaulio karas?
Vokietija paleido visas dirbtuves gamint karo pabūklus ir nuodingąsias dujas. Nieks neabejoja, kad ir visos kitos valstybės tą patį daro… Prisiminkime tą laivą, kurs kovoja su įsiutusiais vandens kalnais. Pažvelkime į tuos keleivius, kurie nežino kas daryt. Jie girdi pagalbos šaukiantį kiną. Mato peilį galandantį vokietį, kuris gali drauge su japonu pult išvargusius keleivius. Tačiau!.. Visi savo kišenėse turi paruošę peilius ir lengvai nepasiduos! Puldamas vokietys darytų didelę riziką būt užpultas iš visų pusių, nes žmonės trokšta ramybės!
Jei kas nors išdrįstų pradėt karą, jis būtų sutriuškintas nenorinčių kariaut. Tai įvyktų labai greit.
Svarbiausias rūpestis – kaip nuramint įsiutusią jūrą?! Kaip surast kryptį, kad greičiau išplaukt iš tos velniavos?! Kompaso nėra, žvaigždžių nesimato ir nieks nežino, kada pro užplūdusius debesis sušvis Saulės spindulys?
Tokia yra pasaulio kova su baisąja ūkio krize.
Pasaulis trokšta taikos ir vienybės!
Tačiau dar nevisi nori atiduot svetimą turtą! Dar yra daug apiplėšusių ir apiplėštųjų! Skriaudėjų ir nuskriaustųjų!
Reikia, kad atsirastų drąsuolis, kurs pirmas sušuktų: „štai tavo dalis, kurią aš buvau išplėšęs!” Mes visi buvome kvailai, bet mes jau matom savo beprotybę! Gailimės! Tegul mūsų darbas visiems amžiams būna pamoka, kad peiliais ir smaugimu laimės negalima sukurt! Melskimės su gryna sąžine ir Dievas mums atleis!..
Taip!
Pasaulis trokšta taikos! Ir tasai troškimas atves tautas į vienybę! Ankščiau ar vėliau, bet įvyks viso pasaulio taika! Ir tebūna garbė tai tautai, kuri pirmoji grąžins užgrobtą turtą jos savininkui!
Esame tauta be savo sostinės! Ją laiko užgrobęs mūsų kaimynas ir stena slegiamas baisios nuodėmės!
Ar iš tikrųjų Jūs, lenkai, dar ilgai klaupsitės prieš Amžinąją Tiesą ir drįsite maldaut Visagalį, kad nuramintų įsiutusią audrą, savo kišenėse slėpdami svetimą turtą?! Ne, ne! Mes nenorėtume, kad visas pasaulis ir Jūsų ainiai prakeiktų jus, kaip nepataisomus skriaudėjus, lyg Düseldorfo žudiką!..
Lietuva gali tyra sąžine klauptis prieš altorių ir prisiekt, kad nori Taikos! Kvieskime viso pasaulio tautas atlikt išpažintį. Padaryti atgailą! Juk tiktai čia visokios gerovės ir laimės šaltinį atrasime!
Tada nurims įsiutę bangos ir mūsų laivas plauks lengvai, vedamas žmonių, galinčių iš žvaigždžių nustatyti laivo kryptį. Vėl galėsime džiaugtis gyvenimo gražumu!

 

Mūsų gyvenimas savo žemėje

 

Visi Lietuvos gyventojai labai gerai žino, kad esame žemdirbių tauta. Ūkininkas laiko ant savo pečių visą valdžios aparatą. Todėl visų pirmiausia ir reikia žiūrėt į sodžių – kaip jis gyvena?
Pažiūrėkim!
Nuvažiuokime į kaimą, apeikim vienkiemius, gryteles ir įsitikinkim!
Ką daro ir ką galvoja šiandien ūkininkai?
Atsakyt galima ir labai trumpai: jie kenčia dantis sukandę ir laukia! Laukia geresnių laikų! O to pagėrėjimo kaip nėra taip nėra. Bekonų, kai kuriems- cukrinių runkelių auginimas virto vieninteliu pajamų šaltiniu. Pieninės ne visiems atsiekiamos.
Ūkininkas kantriai laukia, stengiasi sumokėt mokesčius, tačiau – nebeįstengia išsimokėt skolos bankui! Ir štai ne retas atsitikimas, kad ūkį parduoda… iš varžytinių… Braukia senis nuo žilų blakstienų ašaras ir keikia! Labai dažnai net ugnimi atkeršija tam, kurs išdrįso pirkt jo prosenių žemę iš varžytinių – pusdykiai!..
Darbo jėga visiškai pigi, nes ūkininkas neturi pinigų. Todėl grytelėse rasite krūvas vaikų išdriskusiomis kelnėmis ir alkanais veidais.
Atsargos kareiviai šneka tarpusavy, kad karas būtų tikrai geras dalykas.
Pradžios mokyklų mokytojai visiškai nebežino kas daryti? Ant jų sukrauta įvairiausių pareigų: pedagogo, šaulių būrio vado, kursų vedėjo, organizacijos pirmininko… Jie tikrai nežino, kurias pareigas turi atlikti pirmoje vietoje. Jei visur norėsi suspėt – persidirbsi – jokios naudos! Nedirbsi organizacijose – atsiras tokių, kurie įtars priešvalstybiniu nusistatymu; netinkamai atliksi tiesiogines pareigas – blogas pedagogas!
Miestuose gyvena didelis skaičius valdininkų.
Su pavydu žiūri ūkininkas į valdininko gyvenimą. Net su tam tikra neapykanta. Sunku suprast kaime gyvenančiam, kokį darbą gali dirbti žmogus, kurs gauna už vieną mėnesį pusę tūkstančio litų?!
Tiesa, algos valdininkams labai sumažintos, tačiau produktų, butų ir medžiagos pigumas leidžia jiems gyventi be didelio rūpesčio.
Studentija badauja, bet mokinasi.
Gimnazistai dairosi ir nežino kuriam tikslui jųjų triūsas, jei kalbama apie mokytų žmonių perteklių?
Geriausiai Lietuvos miestuose gyvena – žydai!
Jų rankose vartosi šlamančios litų tūkstantinės! Jie sėdi kavinėse pasipuošę ir kombinuoja naujus planus kaip kuo daugiau ištraukt iš mūsų pinigų.
Praneškime vieną kartą garsiai! Gana slėpt savo žaizdas! Nebijokime atviromis akimis vertint esamojo skurdo ir savitarpės nesantaikos priežasčių!
Taigi: savitarpės nesantaikos!
Aš jaučiu, kad daugelis pasakys: pas mus visiškai nėra nesantaikos! Taip! Jos nėra, bet ji nuolat iškyla mūsų tarpe!
Visa tauta rodo nepaprastai didelį ištvermingumą, nes tiki, kad Lietuvos gyvenimo vairas yra geriausiose rankose.
Respublikos Prezidento Smetonos ir Ministerio Pirmininko Tūbelio vardai gaivina gęstančias ūkininkų pastangas! Tauta tiki tų žmonių taurumu, jų lietuviškumo grynumu.
Tačiau!..
Kodėl mūsų visuomenė skaldosi į poziciją ir opoziciją?! Kodėl nerandame bendros kalbos?! Todėl, kad mūsų tarpe yra daug tokių, kuriems rūpi ne valstybės gerovė, o kišenių pilnumas! Jie rūpinasi išlaikyt ir sukelt neapykantą tarp tautininkų, krikščionių demokratų ir liaudininkų! Tokių žmonių dar yra visose partijose!
Imkime pavyzdį.
Tūlas aukštas valdininkas padaro didelę vagystę – išeikvojimą.
Tokių išeikvojimų žino ne vieną mūsų kantrusis ūkininkas! Jis nusispjauna perskaitęs tokią žinią. Jis turi teisės nusispjaut adresu valdininkų nesąžiningumo!
Yra nesąžiningų valdininkų! Tiesa, jų niekada netrūko nei pas mus nei kitur.
Po tokio išeikvojimo mūsų gyvenimo užkampiuose garsinama: „Žiūrėkit, žiūrėkit, kas mus valdo! Visi tautininkai yra vagys! Jie skuba prisipilt savo kišenius, pasistatyt mūrinius namus iš mūsų centų nutrauktų nuo alkstančių vaikų!..“
Panaši dvasia vyrauja net laikraščiuose.
Griežta valdininkų kontrolė ir mirties bausmė už didelį, tyčia padarytą valdiško turto išeikvojimą būtų vaistas pagydyti ne tik apsileidimą, bet ir visuomenės nervuotumą. Argi gali lengva širdimi skaityti lietuvis pranešimą, kad esąs už šimtą tūkstančių litų valdiškų pinigų išeikvojimą suimtasis ponas N. nieko neturi. Visas turtas priklauso – žmonai!
Gi tokius ir panašius atsitikimus išpūsti ir kiršinti visuomenę stengiasi tie, kuriems rūpi tautos susikaldymas.
Galų gale matome viešą trynimąsi, neapykantą, visiems iki kaulų įgrisusią laikraščių polemiką!
O visa tauta trokšta vienybės darbe! Vienybės pilna to žodžio prasme! Jaunimas atiduos visas savo jėgas Tautos, bet ne atskiros grupės gerovei!
Gana tūpčiot vienoje vietoje!
Pasaulis sukasi pavojingoje ūkio krizėje, lyg mirties siaubo pagautų žmonių laivas įsiutusioje jūroje.
Ar Lietuva turi laukt, kol nurims įsiutę bangos? Kol pasaulyje įsiviešpataus ramybė?! Ne! Ne!! Tūkstantį kartų ne!!!
Mes negalime laukt, nes mūsų gyvybei gresia pavojus! Labai didelis pavojus!
Klaipėdos krašte lietuviai išvirsta į vokiečius, o Didžiojoje Lietuvoje žydai superka iš varžytinių parduodamus ūkius!
Ką mes darysime, jei visas kapitalas ir žemė bus žydų rankose?! Tada mes patys turėsime pavirsti žydais ir išeit iš savo Tėvynės į keturis vėjus laimės ieškot!
Tai nėra beprotybė! Tai gręsianti tiesa! Gana savitarpių vaidų ir intrigų!
Ar ilgai dar tarp savęs mušimės akmenimis, o svetimtaučiams rodysim savo vaišingumą?! Paskui didžiuosimės jų pagyromis, kurie nieko daugiau nereiškia kaip paprasčiausią padėką?!
Ne!
Tūkstančiai jaunųjų krūtinių trokšta vieningo darbo. Dabar ne laikas ginčytis, kas išmintingesnis!!
Tebūna pasmerktas savitarpis nedraugiškumas akivaizdoje visai Lietuvai gresiančių pavojų!
Į darbą Jaunieji Žmonės!!! Sukurkime Naują Lietuvą ant trivrtųjų senovės pamatų!

 

Pakelk galvą, lietuvi!!!
Žemaičiai, Aukštaičiai, Dzūkai ir Klaipėdiečiai!

 

Gerove ir turtais pilna Jūsų ateitis! Mes turime tą gerai žinot! Nes nuo mūsų pačių priklausys ar mes patys naudosimės tąją gerove, ar atiduosime ją žydams, vokiečiams ir kitokiems svetimtaučiams, kurie veržiasi į Lietuvą! Jie mato, kad čia kvepia geriausias pragyvenimas visame pasaulyje! Taip! Ne mes kitur, bet kiti pas mus važiuos užsidirbti krūvas pinigų!
Ne iš dangaus atlėkė toji žinia! Oi ne! Visi galit įsitikinti, kad tai teisybė!
Esame trijų milijonų tauta. Daug mūsų tautiečių gyvena svetimuose kraštuose. Lietuvoje gyvenantieji yra apsupti didelių valstybių. Čia ir yra paslaptis mūsų ateities gražumo, jei mes visi dirbsim viena kryptimi.
Jau sakiau, kad visas pasaulis trokšta vienybės ir taikos. Jei Vokietija pamėgins pult kaimynus – ją ištiks didelė nelaimė! Viso pasaulio galiūnai sutryps ją, kad kuo greičiau nurimtų įsiutę bangos. Žinoma, mes turime labai atidžiai budėt, kad galėtume išlaikyt galimą puolimą iš Prūsų pusės į Klaipėdos kraštą! Atsiminkime cheminių dujų pavojų!
Tačiau!
Vėliau ar ankščiau, bet ateis tautų susitaikymo šventė! Milijardai žmonių trokšta taikos, nes tie, kurie miršta iš bado žino, kad yra valstybių, kurios neturi kur dėt maisto produktų perteklių! Čia maistas deginamas arba skandinamas į jūrą, o ten žmonės miršta badu!
Tą pasiutusią velniavą mato žmonija ir ji trokšta taikos! Ji trokšta, kad būtų sudarytos kuo geriausios sąlygos išmainyti savo prekes. O tos sąlygos gali tik tada susidaryti, kai visos tautos žinos, kad niekas nenori jų užpult ir apiplėšt. Juo toliau, juo labiau auga tasai taikos troškimas, nes didėja susipratusių žmonų milijonai!
Ir jau nebetoli ta valanda, kada pradės nurimt įsiutusi audra!
Toji valanda lietuvių tautai yra išganymas!
Tai yra paskelbimas turtais gausios gadynės!
Kodėl?
Todėl, kad tada prasidės nepaprastai gyva prekyba! Valstybės sudarys didžiausio palankumo prekybos sutartis. Ne tik su kaimynais, bet ir su tolimesniais. Prisiminkime dabar, kad mūsų žemė guli tarp Vokietijos ir Rusijos, Lenkijos, Latvijos! Tarp tų valstybių prekyba bus varoma per mūsų žemę! Žinoma, jei mes visą laiką tupėsime vienoje vietoje, nepratiesime iš anksto geležinkelių, dargi kvailai pešimės dėl pirmenybės valdžioje – galėsim būt žiopsotojais, kaip mūsų kaimynai prekiauj aplinkiniais keliais? Ne! Mes turime pasiruošt! Jei mes patys neusiprasime, tai svetimieji tą padarys! Ir jau daro!
Daugelį iš varžytinių parduodamų ūkių superka žydai! Jie jaučia, gal ir žino, kad po trijų metų, arba daug greičiau, toji žemė pabrangs dešimteriopai! Taip!
Ūkininke! Brangink savo žemę! Neduokis lengvai sugundomas parduot jos! Nei vieno hektaro svetimtaučiams! Už jokius pinigus! Tu gal ir negali suprast, kad toji žemė kainuos dešimt kartų brangiau! Bet rytoj Tu suprasi, nes per Tavo žemę bus tiesiami plentai ir gelžkeliai! Valdžia pirks ir mokės aukštas kainas! O gal kaip tik toje vietoje bus kelių gelžkelių susikirtimas. Tavo žemėje pradės kurtis miestas! Tu galėsi tūkstančius imt už mažą sklypelį!
Nei vienos pėdos svetimšaliams! Žydas siūlys „gerą kainą“, bet, žmogau, tu būtumei išdavikas, jei jam parduotum brangiausią turtą!
Padėkime tiems, kuriuos spaudžia skolos! Prašykime bankų, vyriausybės, kad prailgintų skolos mokėjimą!
Nepaleisk savo žemės! Mylėk ją ir džiaukis! Atsimink gerai, kad pasaulyje viskas keičiasi, daugėja, bet žemės plotas visada lieka toks pat. Jo nieks negali nei sumažint, nei padidint. Tik ūkininko gudrumas gali iš to paties sklypo išspaust keturgubą derlių!
Nemažiau pražūtingas Lietuvos geruvei už savo žemės pardavinėjimą svetimtaučiams yra tas, kad prekyba yra ne lietuvių rankose!

 

Pakelk galvą, lietuvi!!!

 

Lietuvoje lietuviui turi priklausyt pelningiausias amatas! Petis į petį mokytas su nemokytu, ūkininkas su darbininku – sukurkime lietuvišką pirklių armiją! Juk mūsų ateitis – prekyba! Tad visi, kurie tik atlieka nuo ūkių turi pradėt verstis prekyba! Ir mokytas ir nemokytas! Čia nieks nereikalauja atestatų! Kiekvienas gaus užmokestį pagal savo gabumą! Nesidrovėkime pradėt su dviem trim šimtais litų kišenėje!
Mes turime padaryti šventą priesaiką savo širdyse: nepirkt pas nelietuvį!
Po kaimus važinėja žydai ir supirkinėja jaučius, linus, javus! Prisiekime šventai: neparduot jiems! Argi vis būsime lengvabūdžiai ir parsiduosime už keletą litų?! Juk vis tiek daugiau pralaimėsi! Žydas duos tau uždirbt, bet jis progos iš tavęs trigubai atsiimt! Vieną kartą ant visados: nepirksime iš žydų! Parduot jiems galime sviestą, kiaušinius, sūrius. Ir tai tik tada, kai jie nedaro iš to biznio. Kada perkasi maistui.
Įsidėmėkime giliai į širdis, kad prikdami pas savo žmones – lietuvius – duodame patys sau uždirbt. Lietuvis nenorės savo turto išvežt į kitą valstybę, o žydas – šiandien čia, rytoj jau Dievas žino kur!
Atsimink, kad parduodamas žydui stambų daiktą, tu darai skriaudą! Tu skriaudi savo brolį – lietuvį, nes žydui, o ne jam atiduodi uždarbį!
Parduodamas žydui ar pirkdamas iš jo tu padidini žydų giminę! Tu darai didelę skriaudą visai tautai!
Daug kartų girdime šnekančius ūkininkus: – Kad būtų visų lietuvių sutarimas ir nei vienas kojos nebekeltų pas žydą, būtų daug geresnis gyvenimas!
Taip! Tikrai taip!!!
Ir štai jau atėjo valanda, kada lietuviai turi parodyti visuotinį sutarimą! Kaip kiekvienam lietuviui brangus Vilnius, taip lygiai brangus turi pasidaryti tikėjimas, kad prekyboje mūsų ateitis!
Plėskime lietuvišką prekybą! Išukgykime ją! Skubėkime, nes greit mūsų jaunieji pirkliai turės susidurti su didžiųjų valstybių pirkliais! Jie turi išmokt savo amato!
Jaunuoli!
Jei tu turi bent vieną šimtą litų, arba gali jį pasiskolint – mėgink savo laimę! Už tavo nugaros stovi visa tauta, kuri kasdien daugiau ir daugiau pradeda suprast tavo drąsumą! Ji rems tave! Ir tu būsi visos tautos didvyris, jei laimėsi! Nebūk bailys! Jei vieną kartą nepasiseks – pradėk iš naujo! Sukąsk dantis ir dirbk! Galvok! Mokykis apsukrumo, nes Jis padės tau!
Ūkininke!
Surask savo giminių arba kaimynų tarpe tikrai patikimą žmogų ir atidarykite mėsos krautuvėlę mieste! Pamėgink! Turi sūnų pramokytą – statyk pardavėju! Nesibijok! Šalia mėsos krautuvės tuojau galėsi atidaryt kepyklą ir arbatinę! Didelėm raidėm užrašyk ant iškabos: „Remk naują lietuvių prekybą!” Tik pagalvok koks gražus uždarbis ir koks kilnus darbas! Bet žinok, kad turi būt sąžiningas ir atviras! Tikras lietuviškas pirklys!
Moksleivi!
Mesk sukęs galvą kokiu nors būdu įlyst į valdišką vietą! Nedidink skaičiaus tų, kurie nedrįsta pasitikėti savo jėgomis!
Argi iš tikrųjų Tu tiki, kad valdininko gyvenimas yra visų geriusias?! Ne! Ne tik, kad ne geriausias, o dargi ir blogiausias! Valdininkas yra tarnas! Jis yra suvaržytas ir vieta, ir laiku, ir pinigais. Galų gale koks nors nesusipratimas ir – baigta karjera! Arba štai valdininkas išeina į pensiją. Ką jis užsidirbo? Ubagišką gyvenimą! Ir jis jaučia, kad yra visiškai nereikalingas! Net našta valstybės iždui!
Įsikalk sau į galvą: laisvų vietų nėra! Tuo tarpu visos tautos gerovė reikalauja, kad Tu atiduotum savo energiją naujoje kūryboje – lietuvių prekybos kūryboje! Čia tavo laimė! Laisvoje konkurencijoje su žydais Tu užgrūdinsi save ir pasipuoši realiais laurų vainikais!
Į prekybą turi būt skiriamos geriausios jėgos! Štai Tau, drąsuoli, lenktynių laukas! Kiekvienas tavo žingsnis bus atlygintas! Juo sparčiau žengsi, juo daugiau laimėsi!
Pirklys neturi laiko smulkiai politikai. Tuo tarpu visų rūšių politikai privalo skaitytis su pirklių kapitalais.
Kas remia lietuvišką prekybą, tas dalyvauja kovoje už visos tautos gerovę, už Jos Sostinę!
Paskelbkime didelę ir visiškai atvirą kovą svetimtaučiams prekyboje savo krašte!
Mums turi būt gėda prieš visą pasaulį, kad savo žemėje leidome įsigalėt svetimtaučiams! Ir tai įvyko todėl, kad mokytieji lietuviai visą laiką aklai veržėsi į valdininkų vietas! Pešėsi tarp savęs ir kitus siundė. Tuo tarpu žydai šeimininkavo prekyboje!
Gana! Nuplaukime tą gėdą savo darbu! Jau priėjom liepto galą – laisvų vietų nėra! Ir gerai, kad jų nėra!
Varykime plačiausią propagandą už lietuvišką prekybą! Neturi likt nei vieno senio, nei vaiko, kurs nežinotų ką reiškia eit į svetimtaučio krautuvę!
Visa tauta turi suprast, kad mes savo tėvynėj trokštame lietuvių gerovės, o ne žydų!
Ankčiau ar vėliau – mes laimėsim! Mokėjome krauju išpirkt savo kraštą, mokėsime ir išnaudot jo laisvę!
Ir kada nurims didžioji pasaulio velniava, mes jau turėsime savo pirklių. Jų pėdomis paseks šimtai naujų. Mūsų kraštas pavirs didele rinka, kurioje vaikščios įvairiausių tautų svečiai. Jie šnekėsis tarp savęs ir su mūsų pirkliais nelietuviškai. Ir kiekvienam lietuviui teks turėti reikalų su tais svečiais. Užtat turime visi susirūpinti šiandien, kad mes niekada neišvirstume į svetimtaučius, kad neužmirštume savo kalbos, tikybos, dainų, pasakų ir papročių! Kad nenuskęstume turto pamėgime! Kad už pinigus neparduotume lietuvio širdies!

 

Kary! Žurnaliste!
Rašytojau
! Valdininke!

 

Savo širdyse visi mes trokštame, kad Lietuva iškiltų ir pralenktų kitas tautas savo gerove! Čia nėra ir negali būti dviejų nuomonių!Ir mes turime įrodyti, kad savo darbais remiame savo žodžius! Užmirškime smulkiuosius nesusipratimus! Nemaišykime asmeniškumo su tautos reikalais! Nenuodykime jaunų vilčių ir užsidegimo! Nežudykime patys savęs!
Kary!
Tavo šventa pareiga ne tik išmokti ginklą vartoti kautynėse, bet taip pat išmokt gint savo Tėvynės garbę – lietuvio garbę taikos metu.

Šiuo laiku kariuomenė yra didžiausia tautos mokykla! Toje mokykloje karininkas yra vienintelis vadovas! Galime didžiuotis savo armija, nes joje viešpatauja tikras ir tvirtas lietuviškumas! Visi jaunieji karininkai yra išimtinai mūsų ūkininkų vaikai! Jie jaučia kaimo apsnūdimą ir skurdą. Jie vaikščioja dantis sukandę ir pikti, kad svetimtaučiai šeimininkauja prekyboje ir visokiais būdais skriaudžia brolius ir seseris!
Jaunieji karininkai!
Panaudokite visas švietimo pamokas, kad jūsų gėlą suprastų visas būrys, kuopa! Uždekite sveikiausiųjų kaimo ir miesto vyrų krūtines kūrybiniu darbu! Parodykite jiems mūsų Tėvynės ateitį ir dabartį.
Įžiebkite norą, nepranykstantį troškimą ir pareigą remt lietuvišką prekybą! Patiems išėjus iš kariuomenės griebtis prekybos! Juk čia slepiasi toji gerovė, kurios mes trokštame! Tik ekonomiškai būdami stiprūs galėsime nesisųst jokių ginklų stoka! Pati savaime išaugs spauda! Lygiagrečiai augs tautos apsišvietimas ir pranyks miglotomis akimis naujokai – “zuikiai” !
Žurnaliste!
Tu esi tas, kurs gali išmokyti visą tautą melstis: “Atmink pavergtą lietuvių prekybą!” Tu turi įrodyti ir įtikinti, kad mūsų gyvybei lygiai mirtinas pavergto Vilniaus ir pavergtos prekybos klausimas! Atvaduot Vilnių ir numest žydų tarpininkavimą – Tavo kasdieninė tema!
Jūs turite knistis į ekonominio gyvenimo pamatus, ištraukt ir visiškai aiškiai parodyt silpnąsias ir stipriąsias priešo pozicijas! Jūs turite būt žinovais, o ne tuščiais bosais, kurie gražiai skamba ir vilioja, bet pasirodo visiškai tušti!
Netark nei vieno žodžio, kol nesi įsitikinęs, kad tasai žodis tikrai padės šimtams brolių dieną ir naktį kovojančių už viso krašto ekonominę laisvę! Taip! Tu, tu turi jiems padėt! Tu turi juos ir pagimdyt!
Tebūna pasmerktas kiekvienas, kurs drįstų ardyt tautos vienybę! Kurs dabar drįstų šaukt į partinį susismulkinimą! Tebūna apšauktas parsidavėliu žydams tas, kurs rankas sudėjęs žiūrėtų į naują, vieningą lietuvių tautos misiją!
Korespondente
!

Žiūrėk ir skatink savo apylinkės gyventojus į išganingą kovą! Tegul mirga visi dienraščiai ir savaitraščiai pranešimais iš visų Lietuvos užkampių, kad žmonės kelia galvas!
Visi lietuviški laikraščiai turėtų atsisakyt dėt nelietuviškų firmų skelbimus! Vietoje jų tegul būna dedami pradedančiųjų prekiaut lietuvių sąrašai didelėmis raidėmis! Juos turi remt spauda!
Visi turi įsisąmonint, kad tiktai ekonomiškai būdami pakankamai stiprūs pateisinsime savo egzistenciją! Jei patys nemokėsime paimt ir valdyt sau priklausantį turtą, tai žinokime, kad svetimieji išvadins mus liurbiais ir patys pasiims mūsų dalį! Savo neapsukrumu mes keliame kitų gobšumą! Nuo pat pasaulio pradžios viešpatauja įstatymas: stipresnis užmuša silpnesnį.
Stiprėkim ir stiprinkim!
Rašytojau!
Gana migdyt skaitytojus! Paleiskim vėjais aprašymą tokio gyvenimo, kuriame nėra gyvybės kibirkščių! Lavonu dvokia daugelio laikraščių atkarpos ir atskirai išleistos apysakos!
Sukurkite kovos pilną gyvenimą! Parodykit, kad Jūs mokate iš tikrųjų suprast Lietuvos reikalus.
Nėra ko skųstis, kad nėra kas skaito!
Mokėkite pasidaryti būtinai skaitytinais!
Rašytojas turi būti kūrėjas, o ne paprastas pasakotojas! Jis turi iki smulkmenų pažint žmones, jų santykius ir aplinkybes! Jis turi suprantamai, įtikinamai parodyt, kas yra bloga, kas gera ir kas darytina!
Šiandien labai daug ginčyjamasi apie tautinės ir laisvos kūrybos pirmenybę.
Be reikalo!
Kiekvienas, kurs supranta tautos reikalus ir drauge pergyvena jos skausmus, savaime negali išsijungt iš to gyvenimo ir rašyt ką nors niekam nesuprantamo!
Mūsų rašytojai labai ir labai mažai tepažįsta gyvenamąjį momentą! Jie eina visiškai pripuolamais šunkeliais ir žaidžia pageltusiais medžių lapais! Mažytė intriga ir krūvos žodžių!.. Nenuostabu, nes dauguma yra nusivylųsių pačiu gyvenimu…
Gaila!
Tačiau! Gyvenimas veržiasi! Ir tiktai tie bus brangūs tautai, kurie savo dvasios akimis praregės ir ryškiai rodys kokiais kalnais ir slėniais vingiuoja takas į didijį kovos lauką!
Rašytojau!
Tu turi būti tasai didysis Žynys, kurs moka užburt! Užburk tą drąsujį jaunuolį, kurs veržiasi į kovą! Parodyk kelią jam! Palaimink jį! Įtikink jį, kad jo laukia pergalė! Turtai, džiaugsmas ir garbė!
Tu turi pasidaryt gyvenimo varikliu!
Valdininke!
Tu esi didžiausias piniginis ramstis toje kovoje! Tad nei vieno cento svetimtaučiams! Pirkdamas tik lietuviškose krautuvėse ir knygynuose, tu būsi pavyzdžiu mūsų kaimui!
Taupyk! Nepasigailėk didžiausią dalį savo atliekamų pinigų paskirt spaudai! Atmink, kad tai yra švenčiausia pareiga!
Vynas, moterys, kortos ir kinas – šlamštas! Tu trumpini savo amžių, silpnini būsimąją kartą ir darai nepataisomą skriaudą visam kraštui!
Mokėkime džiaugtis tuo, kas žmogų dvasioje džiugina!
Yra dar tokių valdininkų, kurie drįsta su tam tikru išdidumu žiūrėt į kaimo žmogų! Vargšai! Tiesą pasakius tokiems visiškai ne vieta sėdėt įstaigoje!
Ūkininkas turi teisę reikalaut, kad su juo būtų elgiamasi kaip su sau lygiu, nes valdininkas gauna algą už atlikimą jo reikalų! Tam tikra prasme valdininkas yra visų piliečių tarnas! Jis turi būti mandagus ir sąžiningas! Su dideliu pasitenkinimu išeina iš įstaigos plikagalvis tėtušis, jei jis buvo nuoširdžiai sutiktas, paguostas. Lietuvis turi nepaprastai jautrią širdį!
Užsakykime savo pažįstamiems laikraščių! Nupirkime tinkamų knygų! Pagaliau, netingėkime dažniau parašyt laiškų!
Išties mes esame savo dvasioje vieninga tauta! Atėjo valanda, kurioje turime parodyt savo šventąjį tikėjimą į Šviesią ateitį!
Pakelk galvą, lietuvi! Aukštai pakelk, nes jau už durų beldžiasi rytojus, kurs neša turtus ir laimę! Tu turi atidaryti tas duris!
Atidaryk!
Tau teisėtai priklauso tasai turtas!
Bet nebūk per daug gobšus, kad neužmirštumei esąs lietuvis!
Aš drįstu manyt, kad mano žodžiai ras vietos visose Lietuvos gryčiose, grytelėse ir ištaigingiausiuose lietuvių salionuose! Todėl, kad tais žodžiais jau nuo senai perpildytos susipratusių lietuvių širdys!

    Skaičiumi parodykim savitarpį sutarimą!

    Skaityk ir skatink kitą skaityt!

    Nepalikime nei vieno, kurs nematytų ateinančios gadynės!

    Įtikinkim ir atkaklųjį Mažosios Lietuvos ūkininką, kad mūsų ateitis daug šviesesnė už kruviną Vokietijos gyvenimą!

    Į kaimus ir miestelius inteligentai! Gana sėdėt purvinuose didmiesčių palėpiuose!

    Mūsų laukia smagi, daug žadanti kova!

    Pakelkim galvas, nes laimėjimas mums užtikrintas!

    Pakvieskime užjūrių brolius į gausiąją pjūtį!