Įkūrimas ir Futurizmo Manifestas

FILIPPO TOMASSO MARINETTI

Mes nemiegojome visą naktį, mano draugai ir aš, sėdėdami po mečečių lempomis, su žalvariniais filigrano kupolais, kupolais nusėtais žvaigždėmis kaip ir mūsų dvasios, šviečiančiais, kaip ir jos, įkalintu elektrinių širdžių spinduliavimu. Valandų valandas mes mindėme savo atavistišką ennui ant brangių persiškų kilimų, besiginčydami pasiekdami tolimiausias logikos ribas ir išrašydami daug pluoštų popieriaus savo įdūkusiomis keverzonėmis.

Neaprėpiamas pasididžiavimas sukilo mūsų krūtinėse, nes mes tą valandą jautėmės vieniši, budrūs, stovėdami ant savo kojų kaip išdidūs švyturiai ar priešakiniai žvalgai prieš nedraugiškų žvaigždžių kariuomenę, bežvelgiančią į mus iš savo aukštų dangiškų stovyklų. Vieniši su kūrikais, kūrenančiais pragariškas milžiniškų laivų ugnis, vieniši su juodomis šmėklomis, kurios graibo beprotišku greičiu dumiančių lokomotyvų pilvus, įkaitusius iki raudonumo, vieniši su girtuokliais, šlitinėjančiais kaip sužeisti paukščiai palei miesto sienas.

Staiga mes pašokome, išgirdę galingą dviaukščių tramvajų triukšmą kai jie pradundėjo pro šalį, žėrintys spalvotomis šviesomis, kaip beatostogaują kaimai staiga užlieti tvinstančių Po vandenų ir nunešti per krioklius ir tarpeklius į jūrą.

Tuomet įsiviešpatavo tyla. Bet mums besiklausant senojo kanalo murmamų bejėgiškų maldų ir traškančių sergančių rūmų kaulų, stūksančių virš jų drėgnų žalių ūsų, po langais staiga išgirdome alkaną automobilių riaumojimą.

„Eime!” Tariau. „Draugai, tolyn! Eime! Mitologija ir Mistiškasis Idealas pagaliau nugalėti. Mes tuojau išvysime Kentauro gimimą, o netrukus po to, pirmąjį Angelų skrydį!.. Mes turime sudrebinti gyvenimo vartus, patikrinti sklendžių ir vyrių stiprumą. Eime! Štai ten, virš žemės, pati pirmoji aušra! Niekas neprilygsta raudonojo Saulės kalavijo puikybei, pirmą kartą kertančio per mūsų tūkstantmetę niūrumą!“

Mes pakilome iki trijų šnirpščiančių žvėrių norėdami priglausti savo mylinčias rankas prie jų kaitrių krūtinių. Aš išsitiesiau savo mašinoje kaip negyvėlis karste, bet atgijau po vairu, lyg giljotinos ašmenimis grasinančiu mano pilvui.

"Le forze della curva" Tullio Crali

„Le forze della curva“ Tullio Crali

Siautėjanti beprotybės šluota mus nušlavė nuo mūsų pačių ir varė mus per gatves taip šiurkščiai ir giliai kaip, kad povandeninės srovės tik geba. Šen bei ten ligota gatvių žibintų šviesa prasiskverbusi pro langus mokė mus nepasitikėti apgaulinga mūsų gęstančių akių matematika.

Aš sušukau, „Vien kvapo užtenka mūsų žvėrims.“

Ir kaip jauni liūtai mes bėgome paskui Mirtį, jos tamsus kailis regėjosi nusėtas baltais kryžiais kai ji spruko violetiniu sūkuriuojančiu dangumi.

Bet nei tobula Meilužė nepakilo savo dieviška figūra į debesis, nei žiauri Karalienė kuriai galima paaukoti savo kūnus, susiraičiusius kaip bizantiški žiedai! Nebuvo nieko, kas mus verstų trokšti mirties, nebent noras pagaliau išsilaisvinti nuo savo drąsos svorio!

Ir taip mes lėkėme, blokšdami kiemsargius šunis į namų slenksčius, suraitydami juos po savo degančiomis padangomis kaip apykakles po lygintuvu. Mirtis, prijaukinta, mane pasitiko ties kiekvienu posūkiu, grakščiai ištiesusi leteną, kartkartėmis atsitūpusi, nužvelgdama mane aksominėmis glostančiomis akimis iš kiekvienos balos.

„Ištrūkime iš šito baisaus išminties narvo ir nerkime, kaip išdidžiai prinokę vaisiai, į plačiai perkreiptą vėjo burną! Visiškai atsiduokime Nežinomybei, ne iš nevilties, bet tam kad vėl pripildytume giliuosius Absurdo šulinius!”

Žodžiai retai biro iš mano lūpų kai aš dūmiau savo mašina kaip pakvaišęs šuo bandantis įkąsti sau į uodegą, bet štai ten staiga atsirado du dviratininkai lekiantys tiesiai į mane, purtydami savo kumščius, drebėdami kaip du vienodai įtikinantys bet vis dėlto sau prieštaraujantys argumentai. Jų kvaila dilema pastojo man kelią – Po velnių! Oi!… Aš sustojau jų nepasiekęs ir savo pasibjaurėjimui nusiritau į griovį ratais į viršų…

O motiniškas griovy, beveik sklidinai pilnas purvino vandens! Šviesusis gamyklos nuotėkų vamzdi! Aš prisirijau tavo skalsiojo dumblo kuris man priminė tas palaimingąsias mano sudanietės slaugės krūtis!

Kai pakilau, visas purvinas, suplėšytas ir smirdantis, iš po apverstos mašinos, pajutau baltą nuo karščio geležį skaniai perveriančią mano širdį!

Žvejų minia su meškerėmis ir podagra sergantys gamtininkai jau knibždėjo aplink.  Su kantriu, meiliu rūpesčiu šie žmonės surinko kraną ir su kabliais išžvejojo mano mašiną, kaip didelį ant kranto išmestą ryklį. Lėtai ji pakilo, dugne palikdama, kaip žvynus, sunkų sveiko proto kūną ir jo minkštą komforto apmušalą.

Jie manė kad jis jau nebegyvas, mano gražusis ryklys, bet mano glamonių pakako jam atgaivinti, ir štai jis vėl gyvas, veržiasi pirmyn savo galingais pelekais.

Taigi, veidai ištepti gamyklos purvu – padengti metalo atliekom, išpilti negyvo prakaito, su dangiškais suodžiais – mes, nubrozdinti, rankos parištos, bet neišsigandę, paskelbėme savo aukštus ketinimus visiems gyviesiems žemėje:

  1. Mes ketiname apdainuoti pavojaus meilę, energijos ir bebaimiškumo įprotį.
  2. Drąsa, įžūlumas ir maištas bus esminiai mūsų poezijos elementai.
  3. Iki šiol literatūra liaupsino svajingą nepaslankumą, ekstazę ir miegą. Mes ketiname išaukštinti agresyvų veiksmą, karštligišką nemigą, lenktyniautojo žingsnį, mirtiną šuolį, smūgį ir pliaukštelėjimą.
  4. Mes tvirtiname kad pasaulio puikybė buvo praturtinta nauju grožiu: greičio grožiu. Lenktyninė mašina kurios gaubtas yra išpuoštas didžiausiais vamzdžiais, kaip sprogstančių atodūsių gyvatės – riaumojanti mašina keliaujanti ant patrankos sviedinio skeveldrų yra gražesnė nei Samotrakės Nikė.
  5. Mes norime apdainuoti vyrą prie vairo, kuris sviedžia savo dvasios ietį per visą Žemę, per jos orbitos apskritimą.
  6. Poetas turi save eikvoti su azartu, grožiu ir dosnumu kad išaugintų pirmykščių elementų įkarštį.
  7. Išskyrus kovą, nieks nebėra gražu. Joks darbas be agresijos pobūdžio negali būti šedevru. Poezija turi būti sumanoma kaip aršus puolimas prieš nežinomas jėgas, iškviečiant jas gulti prieš žmogų.
  8. Mes stovime ant paskutinio amžių kyšulio!.. Kodėl turėtume gręžiotis atgal kai tai, ką norime sugriauti, yra paslaptingi Neįmanomybės vartai? Laikas ir Erdvė mirė vakar. Mes jau gyvename besąlygiškume, nes mes sukūrėme amžiną, visagalį greitį.
  9. Mes šlovinsime karą – vienintelę pasaulio higieną – militarizmą, patriotizmą, griaunantį laisvės nešėjų mostą, gražiausias idėjas dėl kurių verta žūti, ir panieką moterims.
  10. Mes sugriausime muziejus, bibliotekas, visų rūšių akademijas, kausimės prieš moralizmą, feminizmą, kiekvieną oportunistišką ir utilitaristišką bailybę.
  11. Mes dainuosime milžiniškoms minioms, susijaudinusioms nuo darbo, nuo palaimos ar nuo maišto; mes apdainuosime spalvingas polifoniškas revoliucijų moderniose sostinėse bangas, mes dainuosime apie ryškią naktinę degančių arsenalų ir laivų statyklų aistrą, liepsnojančią žiauriais elektriniais mėnuliais; gobšias geležinkelių stotis ryjančias dūmus spjaudančias gyvates; gamyklas kabančias nuo debesų ant jų kreivų dūmų stulpų; tiltus žengiančius per upes kaip milžinus gimnastus, žaižaruojančius Saulėje kaip peilių blizgesys; drąsius garlaivius kurie uosto horizontą; lokomotyvus plačiomis krūtinėmis kurių ratai drasko bėgius kaip milžiniškų plieninių žirgų, pažabotų vamzdžiais, kanopos; ir elegantiškus lėktuvų, kurių propeleriai čiauška vėjyje kaip vėliavos ir džiūgauja kaip entuziastinga minia, skrydžius.

Italija yra iš kur mes per pasaulį paleidžiame šį smarkų, trikdantį, uždegantį manifestą. Juo šiandien mes pradedame F U T U R I Z M Ą, nes norime išvaduoti mūsų žemę nuo ją susargdinusios smirdančios profesorių, archeologų ir gidų gangrenos.

Per ilgai Italija buvo dėvėtų drabužių perpardavinėtoja. Mes siekiame išvaduoti ją nuo nesuskaičiuojamų muziejų, kurie ją dengia kaip kapinės.

Muziejai: kapinės!.. Identiški savo grėsmingu daugelio vienas kito nepažįstančių kūnų palaidumu. Muziejai: bendrabučiai, kuriuose gali amžinai miegoti šalia nekenčiamų ar nepažįstamų būtybių.  Muziejai: absurdiškos dailininkų ir skulptorių skerdyklos, kur jie be atvangos vienas kitą skerdžia spalvų ir linijų potepiais vis toje pačioje galerijoje.

Kad kiekvienam pritinka kasmet eiti ten kaip į piligriminę kelionę, lyg per Vėlines į kapines – sutinku. Kad kiekvienas kartą per metus turėtų palikti gėlių prie Džokondos – sutinku… Bet nepripažįstu kad mūsų sielvartas, mūsų trapi narsa, mūsų liguistas nerimas turėtų kas dieną keliauti po muziejus. Kam save nuodyti? Kam pūti?

Ką dar galima pamatyti sename paveiksle, jei ne gėdingus menininko traukulius jam bandant peržengti užtvaras, kurios jį sulaiko nuo tobulos savo svajonių išraiškos?.. Žavėjimasis senu paveikslu yra tas pats kaip savo atjautos išpylimas į laidotuvių urną, vietoj to kad ją sviestum kuo toliau, tūžmingu veiksmo ir kūrybos protrūkyje.

Taigi, ar nori iššvaistyti visas savo galias amžinam ir beprasmiškam praeities garbinimui, iš kurio išnirsi mirtinai išsekęs, susitraukęs, parmuštas?

Tiesą sakant, kasdienis muziejų, bibliotekų ir akademijų (tuščių pastangų kapinių, nukryžiuotų svajonių Kalvarijos, nutrauktų pradžių suvestinių!) lankymas menininkams yra žalingas lyg per ilga tėvų priežiūra skiriama protingam jaunam vyrui, persmelkto savo talento ir ambicijų! Kai ateitis užsklendžiama, gerbtina praeitis gali tapti paguoda gaištantiesiems, segantiems, kalintiems… Bet mes nenorime turėti nieko bendro su šituo – praeitimi – mes, jaunieji ir stiprieji F U T U R I S T A I !

Tegul džiaugsmingieji padegėjai ateina, su apanglėjusiais pirštais! Štai jie! Štai jie!.. Pirmyn! Padekite bibliotekų lentynas! Pasukite kanalus ir užtvindykite muziejus!.. Koks džiaugsmas matyti garbingas senas drobes plūduriuojančias tuose vandenyse, išblukusias ir suplėšytas!.. Imkite kirtiklius,  kirvius ir plaktukus ir daužykite, daužykite garbiuosius miestus be gailesčio!

Iš mūsų vyriausiam – trisdešimt: mes turime bent jau dešimtmetį tam, kad pabaigtume savo darbą. Kai mums sueis keturiasdešimt, jaunesni ir stipresni vyrai mus ko gero išmes į šiukšlių dėžę kaip beverčius rankraščius – mes to norime!

Jie stos prieš mus, mūsų įpėdiniai, jie ateis iš toli, iš visur, šokčiodami pagal savo pirmųjų poemų sparnuotą ritmą, treniruodami lenktus grobuoniškus nagus, šuniškai uostydami akademijos duris ir ieškodami to stipraus mūsų yrančių protų kvapo, kuris jau bus pažadėtas literatūros požemiams.

Bet mūsų ten nebus… Galiausiai jie mus suras – vieną žiemos naktį – toli už miesto, po liūdnu, monotoniško vėjo daužomu lyg būgnas stogu. Jie mus nužvelgs tupinčius prie mūsų drebančių lėktuvų, bešildančius rankas prie tos niekingos liepsnelės, kurią mūsų šiandienos knygos tuomet skleis, imdamos karštį iš jų praskrendančių paveikslėlių.

Jie lankstys aplink mus, alsuodami panieka ir kančia, ir visi iki vieno susierzinę nuo mūsų išdidžios narsos, lėks mus nužudyti, varomi neapykantos, kuri bus tuo neapmaldomesnė, kuo jų širdys bus labiau apsvaigusios nuo meilės ir pagarbos mums.

Neteisybė, galinga ir nedaloma, ištrūkusi spinduliuos mūsų akyse.

Menas negali būti niekas kitas kaip tik smurtas, žiaurumas ir neteisybė.

Iš mūsų vyriausiam – dar net nėra trisdešimties: bet mes jau spėjome iššvaistyti didelius turtus, tūkstančius meilės, galios, drąsos, išminties, grynos valios lobių mes su pykčiu, nerūpestingumu, ryžtingumu, be žado nekantriai išmetėme …

Pažvelk į mus! Mes nepraradome žado… Mūsų širdys dar visiškai nepavargo! Juk jas peni ugnis, neapykanta, greitis!.. Tave tai stebina? Tik todėl, kad tu net neprisimeni gyvenęs! – Stovėdami ant pasaulio krašto, mes dar kartą metame savo iššūkį žvaigždėms!

Tavo prieštaravimai? Gana! Gana! Aš juos žinau! Supratau! Pernelyg gerai žinome, kaip mūsų šaunus netikras sumanumas mums sako, kad mes esame savo protėvių atgimimas ir tąsa – Galbūt!.. Kad tik taip ir būtų! – Bet kam tai rūpi? Mes net nenorime suprasti!.. Sielvartas tam, kas šiuos žodžius dar kartą mums ištarti išdrįs!

Pakelkit galvas!

Atsistoję pasaulio viršūnėje, mes dar kartą metame savo iššūkį žvaigždėms!

Šaltinis: http://www.italianfuturism.org/manifestos/foundingmanifesto/