Paskutinis Horsto Wesselio interviu

Wesselis

Visiškas beprotis, gyvenimą paskyręs kovai prieš kairiuosius purvinose Berlyno gatvėse Sturmabteilung gretose, galop komunistų mirtinai sužeistas, gulėdamas ligoninėje prieš mirtį savo senam studijų draugui Hansui Gerkenrathui davė paskutinį interviu. Tai – Wesselio kankinystės vardan savo genties, tautinės bendruomenės, testamentas.

Hans Gerkenrath: „Tu turi beveik pavyzdinį gebėjimą susigadinti sau ateitį. Aš tikėjausi, kad turi daugiau vaizduotės. Bet pokštus į šalį. Atsakyk, kokia prasmė kiūtoti kvailose aludėse, muštis su marksistais ir apskritai gyventi tokį samdinišką gyvenimą? Seni, pagalvok, ar tai išvis gali būti gyvenimo tikslas? Tu esi studentas, išskirtinių gabumų teisininkas, ir jei norėsi, padarysi puikią karjerą. Bet ką tu darai? Bastais po Weddingą¹, leidies iki kraujo primušamas ir kerštaudamas muši kitus. Seni, Horstai, jei nori matyti kraują, rinkis fechtavimą ir kovok dvikovoje, pagal taisykles, kaip ir priklauso tavo išsilavinimo žmogui. Kai aš žvelgiu į tave, mane apima šaltas įniršis dėl tavęs. Tu esi labai geras rašytojas ir apskritai itin talentingas bičas. Kaip intelektualas – …“

Horst Wessel: „Akimirkai sustok. Pagaliau davei man užuominą. Aš suprantu, kad tu nesuprasi nė žodžio iš to, ką aš tau papasakosiu. Lyg kalbėčiau kiniškai. Bet šį kartą ir noriu su tavim kalbėti kiniškai. Tokie štai reikalai:

Faktai: mano tėvas yra kunigas, aš buvau gražiai užaugintas, gerai išlaikiau mokyklinius egzaminus, dabar priklausau Normanijai ir Alemanijai, dviem geriausioms studentų korporacijoms. Studijuoju teisę su meile ir polėkiu. Laisvu laiku rašau poeziją ir prozą. Myliu literatūrą ir muziką, ir esu, kaip sakei, intelektualas. Turiu geras manieras, rimtai, gyvenime nesu valgęs žuvies su peiliu ir bučiuoju merginų rankas neliesdamas jų savo snarglėta nosimi – atleisk Hansai, ar ką tik beveik permainiau savo balsą į tą storą SA šūkavimą? Dėl tavęs aš pasistengsiu būti mandagus. Taigi esu intelektualas, abu dėl šito sutinkam. Panirau į Gėtę ir įsimylėjau romantizmą, Šlėgelį, Tyką, Novalį. Myliu Hölderliną labiau už visus ir gerai moku Nyčę ir Kantą – tikrai esu intelektualas. Ir galiu tau paaiškinti, kas yra dolus eventualis ir kokie buvo įstatymai laikais, kai valdė Cezaris.

Ir aš mušuosi taip dažnai, kaip reikia – o reikia dažnai – mušuosi su sukurstytais darbininkais, su nusikaltėliais ir sąvadautojais. Dėviu rudus marškinius ir žygiuoju su savo kovos draugais ir jie, tie mano kovos draugai, yra „paprasti darbininkai“, kaip tu juos pavadintum iš aukšto, net jei ir už juos geresnių žmonių nebūtų. Tūnau savo SA aludėse. SA dirbu 24 valandas per parą ir neuždirbu nė cento.“

Hans Gerkenrath: „Na ir…“

Horst Wessel: „Dar nebaigiau. Bent kartą tai, kas yra mano intelektualinis turtas, nustūmiau į šalį. Paklausyk atidžiai. Man šitie dalykai nereiškia visiškai nieko: saugus gyvenimas, karjeros perspektyvos, kultūros, intelektualumo, mokslo lobiai.

Kol mūsų Tauta neturi kultūros, intelektualumo, saugaus gyvenimo, aš šitų dalykų turėti nenoriu taip pat. Tikiuosi kad supranti ką turiu omenyje, Gerkenrathai?“

Hans Gerkenrath: „Žinoma suprantu! Aš tik norėjau pasakyti, Wesseli, kad tu turi suprasti kad tiems žmonėms neatneši kultūros besimušdamas ir – …“

Horst Wessel: „Taip! Taip! Būtent apie tai aš ir kalbu! Seni, dabar mes einame tiesiai prie reikalo. Negi tu manai kad aš nežinau kiek daug intelektualų jaučia pasibjaurėjimą mūsų grubiu elgesiu, mūsų grubiomis kalbomis ir grubia išvaizda? Hansai, viskas tiesiog privalo būtent taip ir būt! Juk pirma turi namą pastatyi, kad galėtum jį įrengti. Pirma turi nutiesti gatvę, kad galėtum ja važiuoti. Pirma, bet kokiomis aplinkybėmis, turi užtikrinti politinį Tėvynės saugumą, kad galėtum pradėti mąstyti apie Gėtę, Hölderiną, Bachą ir visus kitus dvasios malonumus. Gerkenrathai! Be vokiečių valstybės negali būti jokios vokiškos kultūros, o be vokiečių Tautos negali būti jokios vokiškos valstybės!

Žinai, tokios frazės manęs niekad netenkino. Aš tau išsakiau pamatinę savo pasaulėžiūros dalį. Dabar papasakosiu apie jos pritaikymą. Gali skambėti šiek tiek grubiai, bet tokiais mus padarė kova. Praktinis šios pasaulėžiūros pritaikymas yra toks: tas, kas yra dvasingas, vokiškas ir kas supranta mūsų Tautos kultūrinius turtus ir kas juos visą gyvenimą mylėjo, kas nori juos saugoti ir auginti, kas nori prie jų kūrimo prisidėti, nesvarbu ar daug ar visai mažai, kad jie toliau žydėtų, kas mano kad už juos nieko brangiau negali būti – būtent tas, Hansai, būtent tas ir turi juos kuriam laikui atidėti į šalį mūsų situacijoje. Nes pirma mes turim iškuopti šitą namą kultūrai, supranti? Galbūt tas namas išvis turi būt iš naujo pastatytas. Ir tik tada kai namas jau stovi, švarus ir orus, vertas ir tyras, tik tada mes esam pasiruošę. Tie, kas mano, kad šitas mūsų vokiškas namas nėra vertas laikyti visus tikrus vokiškus dvasios turtus, turi eiti per teatrus, aludes, studijas, koncertų sales – žinai, kur jie turi eiti? Jie turi eiti į gatves, į sambūrių vidurį ir ten jie turi kalbėti ir net rėkti, ir, kai reikia, muštis su visais aplink, kad tas senas supuvęs vokiškas namas būtų nugriautas ir būtų pastatytas naujas.

Tai štai, matai, tokie tie reikalai. Ir nesvarbu, kad tai skamba kaip paradoksas, Hansai: tose darbininkiškose patalpose, kur aš tūnau, tose liūdesio, nevilties, nepritekliaus, nusikalstamumo, vargo ir nepasitenkinimo tvirtovėse, tose miesto dalyse, kuriose tu net nesi buvęs, kurios tapo mano namais, ir nesvarbu kiek kartų tu surauksi savo intelektualo nosį – būtent čia yra ginama vokiška kultūra, ir ginam ją mes, SA, būtent tą kultūrą kuria tu nori tik mėgautis, bet dėl kurios išsaugojimo tu nenori net piršo pajudint.

Aš tau sakau, kiekvienos muštynės su komunistais ant gatvės kampo, kiekvienos SA eitynės per prastus rajonus, kiekvienas mūšis aludėse yra žingsnis į priekį vokiškos kultūros gatvėje, ir kiekviena pramušta SA nario galva yra laikoma aukštai dėl žmonių, dėl valstybės ir dėl vokiškos kultūros namo.

Ir, matai, aš tau galiu visa tai paaiškinti, būtent todėl kad esu intelektualas. Kasdien ir kasnakt dirbu SA ir noriu, kol taip turi būti, būti tik Adolfo Hitlerio kariu. Kuo dažniau noriu muštis su komunistais. Man tai yra gyvenimo ar mirties klausimas, sakau, noriu kovot!

Žinau, yra universiteto profesorių, ir rašytojų, ir dailininkų, ir muzikantų, kurie yra laikomi mūsų šalies intelektualumo sargais ir nešėjais. Šiuo metu tai yra netiesa. Šiuo metu ši rolė yra atliekama bevardžių vyrų, kurie dalina skrajutes ir klijuoja plakatus, saugo susirinkimus, kurie neturi darbo, kenčia badą ir troškulį ir šaltį, kurie prašo išmaldos, kurie rizikuoja savo sveikata kas valandą.

Brangus Hansai, laikais, kuriais likimas turi būti nulemtas didžiausiam maste, kartais tenka daryti primityvius dalykus. Kaip kad žmonės turi valgyti, kad galėtų eiti į darbą, mes turime kovoti, primityviai ir archaiškai, kad mūsų Tauta būtų saugi.

Nori tikėk nori ne, bet SA žygiuoja už Gėtę, už Šilerį, už Kantą, už Bachą, už Kölno katedrą ir Bambergo raitelį, už Novalį ir Hansą Thoma, už vokišką kultūrą.

Mes norime kad Vokietija vėl taptų visiškai vokiška, tai reiškia kad Vokietija taptų nacionalsocialistine. Tai arba pasiseks arba ne. Bet tai privalo pasisekti. Ir tai pasiseks su SA pagalba, kurią tu šitaip niekini nes ji mušasi gatvėje. Žinai Hiperioną², aišku žinai! Jie jo nežino. Ir dėl to, kad aš jį žinau, aš noriu pasirūpinti, kad Hölderlinas klajotų per vokiečių žemę visą amžinybę, bet pirma jis turi tą vokišką žemę rasti, ir aš jam padedu tam pasiruošti, ir aš, kartu su šimtu galingų bepročių, lėksiu per Friedrichshainą³ ir duosiu kiekvienam komunistui į snukį, taškas. Baigta. Viskas.“

Hans Gerkenrath: „Gerasis Wesseli, gali būti, kad viskas yra taip, kaip ir sakai. Bet aš negaliu įsivaizduoti, net visiškai fantazuodamas, kad tie pamišę bičai iš Weddingo turi ka nors bendro su vokiečių kultūra, ar kad jūs sudievinat Gėtę su savo kruvinom aludžių muštynėm, ar kad jūs, su savo garsiu ir dėmesio siekiančiu šūkavimu ir su savo grubiom manierom esat vokiškos kultūros nešėjai. Ir kad tu ypatingai nurašai viską, kas – …“

Horst Wessel: „O Gerkenrathai! Yra toks dažnai kartojamas posakis, kurį ir tu pats vartoji. Kažkaip šitaip: išmesk, kad nepamestum. Taigi mes ir išmetam, mes SA, kad nepamestume, bet kad vėl rastume, ir štai tu stovėdamas šalyje galvoji kad tai yra nepaprastai nemandagu, nepaprastai netašyta – taip, po perkūnais, mūšis nėra itin rafinuotas reikalas, bet su tušinuku ir rašomąja mašina vokiečių kultūros dabar neapginsi ir juo labiau jos neatkovosi. Ne, dabar mes turim, mano brangus studente, dirbti dėl Gėtės su alaus bokalais ir kėdžių kojomis. Ir kai laimėsime, na, tik tada išskėsime rankas ir apkabinsime savo intelektualinius lobius ir glausime juos prie širdies ir gėrėsimės jais.

Žiūrėk, Gerkenrathai! Kai Trečiasis Reichas bus čia, tuomet tu sakysi kad visad sakei, kad jis taps tikrove, ir bėgiosi su svastika ir šauksi „Heil Hitler!” – bet tu nebūsi supratęs ką aš tau ką tik papasakojau. Galbūt aš nebegalėsiu tau viso šitą dar kartą paaiškinti. Taigi tu negali pamiršti kad mes kovojame ne tik už mūsų vokišką kultūrą, bet kad mes už ją ir mirštame kai taip reikia. Ir tai yra tai, kas mus daro viršesniais už tave!”


¹ – Berlyno darbininkų rajonas, kuriame politinės simpatijos buvo pasidalinusios tarp komunistų ir nacionalsocialistų, ir kuriame Horsto Wesselio vadovaujamos SA apskrities nariai dažnai užsiimdavo politine agitacija.

² – Friedricho Hölderlino novelė

³ – Berlyno rajonas, tarpukariu buvęs tikra komunistų citadele, kur Horstas Wesselis gyveno ir žuvo.

Įkūrimas ir Futurizmo Manifestas

FILIPPO TOMASSO MARINETTI

Mes nemiegojome visą naktį, mano draugai ir aš, sėdėdami po mečečių lempomis, su žalvariniais filigrano kupolais, kupolais nusėtais žvaigždėmis kaip ir mūsų dvasios, šviečiančiais, kaip ir jos, įkalintu elektrinių širdžių spinduliavimu. Valandų valandas mes mindėme savo atavistišką ennui ant brangių persiškų kilimų, besiginčydami pasiekdami tolimiausias logikos ribas ir išrašydami daug pluoštų popieriaus savo įdūkusiomis keverzonėmis.

Neaprėpiamas pasididžiavimas sukilo mūsų krūtinėse, nes mes tą valandą jautėmės vieniši, budrūs, stovėdami ant savo kojų kaip išdidūs švyturiai ar priešakiniai žvalgai prieš nedraugiškų žvaigždžių kariuomenę, bežvelgiančią į mus iš savo aukštų dangiškų stovyklų. Vieniši su kūrikais, kūrenančiais pragariškas milžiniškų laivų ugnis, vieniši su juodomis šmėklomis, kurios graibo beprotišku greičiu dumiančių lokomotyvų pilvus, įkaitusius iki raudonumo, vieniši su girtuokliais, šlitinėjančiais kaip sužeisti paukščiai palei miesto sienas.

Staiga mes pašokome, išgirdę galingą dviaukščių tramvajų triukšmą kai jie pradundėjo pro šalį, žėrintys spalvotomis šviesomis, kaip beatostogaują kaimai staiga užlieti tvinstančių Po vandenų ir nunešti per krioklius ir tarpeklius į jūrą.

Tuomet įsiviešpatavo tyla. Bet mums besiklausant senojo kanalo murmamų bejėgiškų maldų ir traškančių sergančių rūmų kaulų, stūksančių virš jų drėgnų žalių ūsų, po langais staiga išgirdome alkaną automobilių riaumojimą.

„Eime!” Tariau. „Draugai, tolyn! Eime! Mitologija ir Mistiškasis Idealas pagaliau nugalėti. Mes tuojau išvysime Kentauro gimimą, o netrukus po to, pirmąjį Angelų skrydį!.. Mes turime sudrebinti gyvenimo vartus, patikrinti sklendžių ir vyrių stiprumą. Eime! Štai ten, virš žemės, pati pirmoji aušra! Niekas neprilygsta raudonojo Saulės kalavijo puikybei, pirmą kartą kertančio per mūsų tūkstantmetę niūrumą!“

Mes pakilome iki trijų šnirpščiančių žvėrių norėdami priglausti savo mylinčias rankas prie jų kaitrių krūtinių. Aš išsitiesiau savo mašinoje kaip negyvėlis karste, bet atgijau po vairu, lyg giljotinos ašmenimis grasinančiu mano pilvui.

"Le forze della curva" Tullio Crali

„Le forze della curva“ Tullio Crali

Siautėjanti beprotybės šluota mus nušlavė nuo mūsų pačių ir varė mus per gatves taip šiurkščiai ir giliai kaip, kad povandeninės srovės tik geba. Šen bei ten ligota gatvių žibintų šviesa prasiskverbusi pro langus mokė mus nepasitikėti apgaulinga mūsų gęstančių akių matematika.

Aš sušukau, „Vien kvapo užtenka mūsų žvėrims.“

Ir kaip jauni liūtai mes bėgome paskui Mirtį, jos tamsus kailis regėjosi nusėtas baltais kryžiais kai ji spruko violetiniu sūkuriuojančiu dangumi.

Bet nei tobula Meilužė nepakilo savo dieviška figūra į debesis, nei žiauri Karalienė kuriai galima paaukoti savo kūnus, susiraičiusius kaip bizantiški žiedai! Nebuvo nieko, kas mus verstų trokšti mirties, nebent noras pagaliau išsilaisvinti nuo savo drąsos svorio!

Ir taip mes lėkėme, blokšdami kiemsargius šunis į namų slenksčius, suraitydami juos po savo degančiomis padangomis kaip apykakles po lygintuvu. Mirtis, prijaukinta, mane pasitiko ties kiekvienu posūkiu, grakščiai ištiesusi leteną, kartkartėmis atsitūpusi, nužvelgdama mane aksominėmis glostančiomis akimis iš kiekvienos balos.

„Ištrūkime iš šito baisaus išminties narvo ir nerkime, kaip išdidžiai prinokę vaisiai, į plačiai perkreiptą vėjo burną! Visiškai atsiduokime Nežinomybei, ne iš nevilties, bet tam kad vėl pripildytume giliuosius Absurdo šulinius!”

Žodžiai retai biro iš mano lūpų kai aš dūmiau savo mašina kaip pakvaišęs šuo bandantis įkąsti sau į uodegą, bet štai ten staiga atsirado du dviratininkai lekiantys tiesiai į mane, purtydami savo kumščius, drebėdami kaip du vienodai įtikinantys bet vis dėlto sau prieštaraujantys argumentai. Jų kvaila dilema pastojo man kelią – Po velnių! Oi!… Aš sustojau jų nepasiekęs ir savo pasibjaurėjimui nusiritau į griovį ratais į viršų…

O motiniškas griovy, beveik sklidinai pilnas purvino vandens! Šviesusis gamyklos nuotėkų vamzdi! Aš prisirijau tavo skalsiojo dumblo kuris man priminė tas palaimingąsias mano sudanietės slaugės krūtis!

Kai pakilau, visas purvinas, suplėšytas ir smirdantis, iš po apverstos mašinos, pajutau baltą nuo karščio geležį skaniai perveriančią mano širdį!

Žvejų minia su meškerėmis ir podagra sergantys gamtininkai jau knibždėjo aplink.  Su kantriu, meiliu rūpesčiu šie žmonės surinko kraną ir su kabliais išžvejojo mano mašiną, kaip didelį ant kranto išmestą ryklį. Lėtai ji pakilo, dugne palikdama, kaip žvynus, sunkų sveiko proto kūną ir jo minkštą komforto apmušalą.

Jie manė kad jis jau nebegyvas, mano gražusis ryklys, bet mano glamonių pakako jam atgaivinti, ir štai jis vėl gyvas, veržiasi pirmyn savo galingais pelekais.

Taigi, veidai ištepti gamyklos purvu – padengti metalo atliekom, išpilti negyvo prakaito, su dangiškais suodžiais – mes, nubrozdinti, rankos parištos, bet neišsigandę, paskelbėme savo aukštus ketinimus visiems gyviesiems žemėje:

  1. Mes ketiname apdainuoti pavojaus meilę, energijos ir bebaimiškumo įprotį.
  2. Drąsa, įžūlumas ir maištas bus esminiai mūsų poezijos elementai.
  3. Iki šiol literatūra liaupsino svajingą nepaslankumą, ekstazę ir miegą. Mes ketiname išaukštinti agresyvų veiksmą, karštligišką nemigą, lenktyniautojo žingsnį, mirtiną šuolį, smūgį ir pliaukštelėjimą.
  4. Mes tvirtiname kad pasaulio puikybė buvo praturtinta nauju grožiu: greičio grožiu. Lenktyninė mašina kurios gaubtas yra išpuoštas didžiausiais vamzdžiais, kaip sprogstančių atodūsių gyvatės – riaumojanti mašina keliaujanti ant patrankos sviedinio skeveldrų yra gražesnė nei Samotrakės Nikė.
  5. Mes norime apdainuoti vyrą prie vairo, kuris sviedžia savo dvasios ietį per visą Žemę, per jos orbitos apskritimą.
  6. Poetas turi save eikvoti su azartu, grožiu ir dosnumu kad išaugintų pirmykščių elementų įkarštį.
  7. Išskyrus kovą, nieks nebėra gražu. Joks darbas be agresijos pobūdžio negali būti šedevru. Poezija turi būti sumanoma kaip aršus puolimas prieš nežinomas jėgas, iškviečiant jas gulti prieš žmogų.
  8. Mes stovime ant paskutinio amžių kyšulio!.. Kodėl turėtume gręžiotis atgal kai tai, ką norime sugriauti, yra paslaptingi Neįmanomybės vartai? Laikas ir Erdvė mirė vakar. Mes jau gyvename besąlygiškume, nes mes sukūrėme amžiną, visagalį greitį.
  9. Mes šlovinsime karą – vienintelę pasaulio higieną – militarizmą, patriotizmą, griaunantį laisvės nešėjų mostą, gražiausias idėjas dėl kurių verta žūti, ir panieką moterims.
  10. Mes sugriausime muziejus, bibliotekas, visų rūšių akademijas, kausimės prieš moralizmą, feminizmą, kiekvieną oportunistišką ir utilitaristišką bailybę.
  11. Mes dainuosime milžiniškoms minioms, susijaudinusioms nuo darbo, nuo palaimos ar nuo maišto; mes apdainuosime spalvingas polifoniškas revoliucijų moderniose sostinėse bangas, mes dainuosime apie ryškią naktinę degančių arsenalų ir laivų statyklų aistrą, liepsnojančią žiauriais elektriniais mėnuliais; gobšias geležinkelių stotis ryjančias dūmus spjaudančias gyvates; gamyklas kabančias nuo debesų ant jų kreivų dūmų stulpų; tiltus žengiančius per upes kaip milžinus gimnastus, žaižaruojančius Saulėje kaip peilių blizgesys; drąsius garlaivius kurie uosto horizontą; lokomotyvus plačiomis krūtinėmis kurių ratai drasko bėgius kaip milžiniškų plieninių žirgų, pažabotų vamzdžiais, kanopos; ir elegantiškus lėktuvų, kurių propeleriai čiauška vėjyje kaip vėliavos ir džiūgauja kaip entuziastinga minia, skrydžius.

Italija yra iš kur mes per pasaulį paleidžiame šį smarkų, trikdantį, uždegantį manifestą. Juo šiandien mes pradedame F U T U R I Z M Ą, nes norime išvaduoti mūsų žemę nuo ją susargdinusios smirdančios profesorių, archeologų ir gidų gangrenos.

Per ilgai Italija buvo dėvėtų drabužių perpardavinėtoja. Mes siekiame išvaduoti ją nuo nesuskaičiuojamų muziejų, kurie ją dengia kaip kapinės.

Muziejai: kapinės!.. Identiški savo grėsmingu daugelio vienas kito nepažįstančių kūnų palaidumu. Muziejai: bendrabučiai, kuriuose gali amžinai miegoti šalia nekenčiamų ar nepažįstamų būtybių.  Muziejai: absurdiškos dailininkų ir skulptorių skerdyklos, kur jie be atvangos vienas kitą skerdžia spalvų ir linijų potepiais vis toje pačioje galerijoje.

Kad kiekvienam pritinka kasmet eiti ten kaip į piligriminę kelionę, lyg per Vėlines į kapines – sutinku. Kad kiekvienas kartą per metus turėtų palikti gėlių prie Džokondos – sutinku… Bet nepripažįstu kad mūsų sielvartas, mūsų trapi narsa, mūsų liguistas nerimas turėtų kas dieną keliauti po muziejus. Kam save nuodyti? Kam pūti?

Ką dar galima pamatyti sename paveiksle, jei ne gėdingus menininko traukulius jam bandant peržengti užtvaras, kurios jį sulaiko nuo tobulos savo svajonių išraiškos?.. Žavėjimasis senu paveikslu yra tas pats kaip savo atjautos išpylimas į laidotuvių urną, vietoj to kad ją sviestum kuo toliau, tūžmingu veiksmo ir kūrybos protrūkyje.

Taigi, ar nori iššvaistyti visas savo galias amžinam ir beprasmiškam praeities garbinimui, iš kurio išnirsi mirtinai išsekęs, susitraukęs, parmuštas?

Tiesą sakant, kasdienis muziejų, bibliotekų ir akademijų (tuščių pastangų kapinių, nukryžiuotų svajonių Kalvarijos, nutrauktų pradžių suvestinių!) lankymas menininkams yra žalingas lyg per ilga tėvų priežiūra skiriama protingam jaunam vyrui, persmelkto savo talento ir ambicijų! Kai ateitis užsklendžiama, gerbtina praeitis gali tapti paguoda gaištantiesiems, segantiems, kalintiems… Bet mes nenorime turėti nieko bendro su šituo – praeitimi – mes, jaunieji ir stiprieji F U T U R I S T A I !

Tegul džiaugsmingieji padegėjai ateina, su apanglėjusiais pirštais! Štai jie! Štai jie!.. Pirmyn! Padekite bibliotekų lentynas! Pasukite kanalus ir užtvindykite muziejus!.. Koks džiaugsmas matyti garbingas senas drobes plūduriuojančias tuose vandenyse, išblukusias ir suplėšytas!.. Imkite kirtiklius,  kirvius ir plaktukus ir daužykite, daužykite garbiuosius miestus be gailesčio!

Iš mūsų vyriausiam – trisdešimt: mes turime bent jau dešimtmetį tam, kad pabaigtume savo darbą. Kai mums sueis keturiasdešimt, jaunesni ir stipresni vyrai mus ko gero išmes į šiukšlių dėžę kaip beverčius rankraščius – mes to norime!

Jie stos prieš mus, mūsų įpėdiniai, jie ateis iš toli, iš visur, šokčiodami pagal savo pirmųjų poemų sparnuotą ritmą, treniruodami lenktus grobuoniškus nagus, šuniškai uostydami akademijos duris ir ieškodami to stipraus mūsų yrančių protų kvapo, kuris jau bus pažadėtas literatūros požemiams.

Bet mūsų ten nebus… Galiausiai jie mus suras – vieną žiemos naktį – toli už miesto, po liūdnu, monotoniško vėjo daužomu lyg būgnas stogu. Jie mus nužvelgs tupinčius prie mūsų drebančių lėktuvų, bešildančius rankas prie tos niekingos liepsnelės, kurią mūsų šiandienos knygos tuomet skleis, imdamos karštį iš jų praskrendančių paveikslėlių.

Jie lankstys aplink mus, alsuodami panieka ir kančia, ir visi iki vieno susierzinę nuo mūsų išdidžios narsos, lėks mus nužudyti, varomi neapykantos, kuri bus tuo neapmaldomesnė, kuo jų širdys bus labiau apsvaigusios nuo meilės ir pagarbos mums.

Neteisybė, galinga ir nedaloma, ištrūkusi spinduliuos mūsų akyse.

Menas negali būti niekas kitas kaip tik smurtas, žiaurumas ir neteisybė.

Iš mūsų vyriausiam – dar net nėra trisdešimties: bet mes jau spėjome iššvaistyti didelius turtus, tūkstančius meilės, galios, drąsos, išminties, grynos valios lobių mes su pykčiu, nerūpestingumu, ryžtingumu, be žado nekantriai išmetėme …

Pažvelk į mus! Mes nepraradome žado… Mūsų širdys dar visiškai nepavargo! Juk jas peni ugnis, neapykanta, greitis!.. Tave tai stebina? Tik todėl, kad tu net neprisimeni gyvenęs! – Stovėdami ant pasaulio krašto, mes dar kartą metame savo iššūkį žvaigždėms!

Tavo prieštaravimai? Gana! Gana! Aš juos žinau! Supratau! Pernelyg gerai žinome, kaip mūsų šaunus netikras sumanumas mums sako, kad mes esame savo protėvių atgimimas ir tąsa – Galbūt!.. Kad tik taip ir būtų! – Bet kam tai rūpi? Mes net nenorime suprasti!.. Sielvartas tam, kas šiuos žodžius dar kartą mums ištarti išdrįs!

Pakelkit galvas!

Atsistoję pasaulio viršūnėje, mes dar kartą metame savo iššūkį žvaigždėms!

Šaltinis: http://www.italianfuturism.org/manifestos/foundingmanifesto/