Pakelk galvą, Lietuvi!

Skydo pratarmė

 

    Generolas Vėtra šią plačiai pagarsėjusią ir visokių perėjūnų nekenčiamą brošiūrą parašė laikais, kurie jaunosios lietuvių kartos jau nebėra itin aiškiai suprantami, todėl tariame kelis žodžius dėl Vėtros reiškiamų sprogių emocijų.

    Kartkartėmis išlendantis šovinizmas prieš lenkus ir vokiečius turėtų būti suprantamas teritorinių konfliktų kontekste – tarpukario Lenkija buvo agresyvi imperialistinė valstybė, laikiusi mūsų sostinę – Vilnių – po vergijos grandinėmis; Vokietija, net ir nacionalsocialistinė, savo ruožtu nebuvo atsikračiusi senosios imperinės gvardijos įtakos ir kai kurių imperialistinių ketinimų, siekė kiršinti lietuvius ir vokiečius Klaipėdos krašte ir galiausiai jį vėl sau prisijungti. Šiandien laikome abu šiuos konfliktus išspręstais, istorijomis, kurios jokiomis aplinkybėmis neturėtų kelti kivirčų tarp mėlynakių Europos tautų. Dabar mūsų kova yra bendra.

    Tačiau dar svarbiau yra pilnai suprasti Vėtros taip karštai dėstomą ekonomikos kritiką. Galbūt atrodys kad ji yra paprasčiausiai pasenusi. Skaitydami pabandykite lietuvių artojus pakeisti į samdomus darbuotojus, sodžiaus ūkininkus į miestiečius, o žydus į laisvą rinką – Vėtros pasipiktinimas mūsų tautos ekonomine padėtimi jumyse užkurs tikrą ugnį! Dabar, lygiai kaip ir Vėtros jaunose dienose, lietuvių jaunimas susiduria su neišvengiama, globalėjančia kova dėl ekonominio gerbūvio kūrimo. Ir Vėtra jums turi patarimų!

Įžangos vietoje

 

Lietuva priklauso tiktai Lietuviams!

 

    Mūsų krauju Ji išpirkta, mums ir valia Joje būt esamųjų kapitalų savininkais!

    Būkime atviri ir nuoširdūs! Atidenkime savo skaudamąsias vietas! Nuspręskime vieną kartą galutinai ką mes kuriame: Tautos, partijos ar svetimtaučių gerovę?

J. Noreika

Kaunas,

1933

 

Velniava.

Spėkite mįslę?

 

Vieną rytą į plačią jūrą išplaukia neregėto didumo laivas. Tuo laivu keliauja tūkstančiai žmonių. Daugelis iš jų pasipuošę briliantais ir auksu. Moterys vaikščioja apsikarsčiusios žemčiūgų karoliais, auskarais ir sunkiomis apyrankėmis.
Naktis. Orkestras pritaria bangų supimui.
Keleiviai šoka, dainuoja ir džiaugiasi pasaulio gražumu.
Staiga pasigirsta šūvis!
Kažin kas susprogdina dinamo mašiną. Visame laive užgęsta elektros lempos. Išsigandę pradeda klykt moterys ir vaikai. Vyrai išsitraukia peilius ir revolverius.
Prasidėjo skerdynės. Tie, kurie troško aukso, kad prisiplėštų, antrieji, pasisotintų žmonių krauju, tretieji, kad patys save ir savo vaikus apgintų.
Laivo kapitonas nori sušaukt visus jūrininkus-matrosus, kad nuramintų įsiutusią minią.       Veltui! Visi jie plėšia ir žudo! Jis pažįsta savo karininkų komandas ir riksmą įsakantį pjaut ir užmušt. Jis mato tamsoje šniokščiančius krūvose kūnus. Šilto žmogaus kraujo lašai apteška jo veidą. Į jūrą krinta klykdami vaikai, motinos ir kruvini vyrai.
-Ko jūs pjaunatės?! –Rėkia iš visos gerklės kapitonas. Jo riksmo niekas negirdi, o jeigu ir girdi, tai nenori girdėt.
Žmonės pavirto žmogžudžiais! Kraujas, riksmas, keiksmai, šūviai, šniokštimas ir mirštančiųjų dejavimas!..
Kapitonas perpyko, nutvėrė laivo kompasą, išlupo jį ir trenkė į jūrą:
-Tegu klaidžioja po bekraštį vandenyną mano laivas! Tegu miršta iš bado ir šalčio tie, kurie išskerdė savo brolius!
Arčiau buvusieji pamatė ir suprato.
-Išdavimas!.. Išdavimas!.. Mirtis jam!..
Į kapitono šonkaulius susmego dešimtys kruvinų peilių. Juoda vandens gelmė prarijo jį.
Nekalto žmogaus kraują ir kūną pajuto bangomis žaidžianti jūra. Sudejavo! Pradėjo kilt baisus nerimas iš pačių gelmių!O žmonės pjovėsi ir pjovėsi! Buvo maža saujelė tokių, kurie suprato, ką reiškia plaukt laivu be kompaso! Jie sulindo į pakampes ir drebėjo pamatę jūros neramumą.
Pakilo bangos!
Vėjas šniokštė! Atėjo vėtra! Audra su perkūnais ir žaibais užpuolė nelaimingąjį laivą vidury jūros!
Didžiausi vandens kalnai kriokdami griūva viens po kito! Iš pačios gelmės kyla jūros prakeikimas!
Iš visų kraštų suplaukį lietaus debesys ir paleido čiurkšlėmis.
Pagaliau žmonės pradėjo atsipeikėt. Lietus nuplovė kraują nuo jų rankų ir peilių, bet sąžines galėjo nuplauti tik jų pačių atgaila. Ir jie pradėjo atgailaut! Jie meldėsi, bet kišenėse saugojo plėšimo metu pavogtas brangenybes. O nuskriaustieji slaptai galanda peilius, kad audrai nutilus vėl galėtų pult iš pasalų savo skriaudėjus.
Susirenka išlikusieji karininkai ir tariasi. Neramūs jie, nes įsiutusi audra grąsina pražūtimi. Nei kompaso, nei žvaigždžių! Jokios krypties ir nieks nežino kur juos neša bangos. Gal jau čia pat uola ir jųjų laivą trenks vėtra į ją ir suskaldys į šipulius. Vienintelė išeitis – melstis. Melstis ir prašyt Visagalį, kad nuramintų audrą ir dar nors kartą leistų praregėt saulę.
-Melskitės! Melskitės, žmonės, kad Dievas padarytų stebuklą! Melskitės, visi!.. Ragina išsigandusius žmones karininkai. Daugelis klaupiasi, bet kišenėse slepia užgrobtą turtą. Ir pačiais karininkais netiki, nes jie ką tik plėšė drauge su kitais.
Audra siunta. Dievas tyli.
Staiga vienam kambarėly laivo apačioje pasigirsta kliksmas. Karininkams praneša, kad japonų tautos žmogus užpuolė kiną.
Visus nukrečia pasibaisėjimas, bet nieks nedrįsta gelbėt kino!
Karininkai susiima už galvų ir nežinodami kas daryt šaukia: „melskitės!“ Tačiau ir jų daugumos kišenėse pilna svetimo turto…


Įspėkite: Kas tai yra? Tai mūsų šiandieninis pasaulis
!

 

Po Didžiojo karo skerdynių žmonės apkvaišo. Nužudė tikėjimą. Susirinko Tautų Sąjunga ir pradėjo… posėdžius. Tie posėdžiai tęsiasi be galo… O ką gi padarė toji Tautų Sąjunga, kurioje posėdžiauja atstovai valstybių, dalyvavusių pasaulinėse skerdynėse ir tebelaikančių užgrobtus svetimus kraštus?! Ir ją ji gali padaryt?! Jie netiki viens kito žodžiais.
Japonai šaudo kinus ir grobia naujas žemes! Tautų Sąjunga grasina! Bet ką reiškia grasinimas tam, kuris nebijo skerdynių? Kuo remiasi tasai grasinimas?.. „Dievo baime“.
Šiandien pasaulį vėl sukrėtė nauja žinia: Vokietija išstojo iš Tautų Sąjungos. Tautų Sąjunga nesitikėjo tokio žygio! Vokietys po karo pasijuto apiplėštas ir todėl nenori posėdžiaut su tais, kurie nori pasirodyt taikos ir gerovės apaštalais, o tuo tarpu savo kišenėse slepia svetimą turtą. Jeigu nori taikos, tai pirmiau atiduok tą, ką esi išplėšęs! Tartis atvira širdimi gali tik švarios sąžinės žmonės!.. Taip galvoja Vokietys. Tą žinant, rodos netenka per daug stebėtis ir Vokietijos išstojimu iš Tautų Sąjungos.
Žmonės bijo naujo karo galimybės. Jau ir be karo daugelis miršta badu… Tiesa, yra tokių, kurie tikisi, kad karas išvestų žmoniją iš užburto krizės rato. Mirtų milijonai, bet likusieji galėtų susikurti laimingą gyvenimą. O mirti nuo žaizdų yra lengviau negu iš bado…
Ar iš tikrųjų galimas naujas pasaulio karas?
Vokietija paleido visas dirbtuves gamint karo pabūklus ir nuodingąsias dujas. Nieks neabejoja, kad ir visos kitos valstybės tą patį daro… Prisiminkime tą laivą, kurs kovoja su įsiutusiais vandens kalnais. Pažvelkime į tuos keleivius, kurie nežino kas daryt. Jie girdi pagalbos šaukiantį kiną. Mato peilį galandantį vokietį, kuris gali drauge su japonu pult išvargusius keleivius. Tačiau!.. Visi savo kišenėse turi paruošę peilius ir lengvai nepasiduos! Puldamas vokietys darytų didelę riziką būt užpultas iš visų pusių, nes žmonės trokšta ramybės!
Jei kas nors išdrįstų pradėt karą, jis būtų sutriuškintas nenorinčių kariaut. Tai įvyktų labai greit.
Svarbiausias rūpestis – kaip nuramint įsiutusią jūrą?! Kaip surast kryptį, kad greičiau išplaukt iš tos velniavos?! Kompaso nėra, žvaigždžių nesimato ir nieks nežino, kada pro užplūdusius debesis sušvis Saulės spindulys?
Tokia yra pasaulio kova su baisąja ūkio krize.
Pasaulis trokšta taikos ir vienybės!
Tačiau dar nevisi nori atiduot svetimą turtą! Dar yra daug apiplėšusių ir apiplėštųjų! Skriaudėjų ir nuskriaustųjų!
Reikia, kad atsirastų drąsuolis, kurs pirmas sušuktų: „štai tavo dalis, kurią aš buvau išplėšęs!” Mes visi buvome kvailai, bet mes jau matom savo beprotybę! Gailimės! Tegul mūsų darbas visiems amžiams būna pamoka, kad peiliais ir smaugimu laimės negalima sukurt! Melskimės su gryna sąžine ir Dievas mums atleis!..
Taip!
Pasaulis trokšta taikos! Ir tasai troškimas atves tautas į vienybę! Ankščiau ar vėliau, bet įvyks viso pasaulio taika! Ir tebūna garbė tai tautai, kuri pirmoji grąžins užgrobtą turtą jos savininkui!
Esame tauta be savo sostinės! Ją laiko užgrobęs mūsų kaimynas ir stena slegiamas baisios nuodėmės!
Ar iš tikrųjų Jūs, lenkai, dar ilgai klaupsitės prieš Amžinąją Tiesą ir drįsite maldaut Visagalį, kad nuramintų įsiutusią audrą, savo kišenėse slėpdami svetimą turtą?! Ne, ne! Mes nenorėtume, kad visas pasaulis ir Jūsų ainiai prakeiktų jus, kaip nepataisomus skriaudėjus, lyg Düseldorfo žudiką!..
Lietuva gali tyra sąžine klauptis prieš altorių ir prisiekt, kad nori Taikos! Kvieskime viso pasaulio tautas atlikt išpažintį. Padaryti atgailą! Juk tiktai čia visokios gerovės ir laimės šaltinį atrasime!
Tada nurims įsiutę bangos ir mūsų laivas plauks lengvai, vedamas žmonių, galinčių iš žvaigždžių nustatyti laivo kryptį. Vėl galėsime džiaugtis gyvenimo gražumu!

 

Mūsų gyvenimas savo žemėje

 

Visi Lietuvos gyventojai labai gerai žino, kad esame žemdirbių tauta. Ūkininkas laiko ant savo pečių visą valdžios aparatą. Todėl visų pirmiausia ir reikia žiūrėt į sodžių – kaip jis gyvena?
Pažiūrėkim!
Nuvažiuokime į kaimą, apeikim vienkiemius, gryteles ir įsitikinkim!
Ką daro ir ką galvoja šiandien ūkininkai?
Atsakyt galima ir labai trumpai: jie kenčia dantis sukandę ir laukia! Laukia geresnių laikų! O to pagėrėjimo kaip nėra taip nėra. Bekonų, kai kuriems- cukrinių runkelių auginimas virto vieninteliu pajamų šaltiniu. Pieninės ne visiems atsiekiamos.
Ūkininkas kantriai laukia, stengiasi sumokėt mokesčius, tačiau – nebeįstengia išsimokėt skolos bankui! Ir štai ne retas atsitikimas, kad ūkį parduoda… iš varžytinių… Braukia senis nuo žilų blakstienų ašaras ir keikia! Labai dažnai net ugnimi atkeršija tam, kurs išdrįso pirkt jo prosenių žemę iš varžytinių – pusdykiai!..
Darbo jėga visiškai pigi, nes ūkininkas neturi pinigų. Todėl grytelėse rasite krūvas vaikų išdriskusiomis kelnėmis ir alkanais veidais.
Atsargos kareiviai šneka tarpusavy, kad karas būtų tikrai geras dalykas.
Pradžios mokyklų mokytojai visiškai nebežino kas daryti? Ant jų sukrauta įvairiausių pareigų: pedagogo, šaulių būrio vado, kursų vedėjo, organizacijos pirmininko… Jie tikrai nežino, kurias pareigas turi atlikti pirmoje vietoje. Jei visur norėsi suspėt – persidirbsi – jokios naudos! Nedirbsi organizacijose – atsiras tokių, kurie įtars priešvalstybiniu nusistatymu; netinkamai atliksi tiesiogines pareigas – blogas pedagogas!
Miestuose gyvena didelis skaičius valdininkų.
Su pavydu žiūri ūkininkas į valdininko gyvenimą. Net su tam tikra neapykanta. Sunku suprast kaime gyvenančiam, kokį darbą gali dirbti žmogus, kurs gauna už vieną mėnesį pusę tūkstančio litų?!
Tiesa, algos valdininkams labai sumažintos, tačiau produktų, butų ir medžiagos pigumas leidžia jiems gyventi be didelio rūpesčio.
Studentija badauja, bet mokinasi.
Gimnazistai dairosi ir nežino kuriam tikslui jųjų triūsas, jei kalbama apie mokytų žmonių perteklių?
Geriausiai Lietuvos miestuose gyvena – žydai!
Jų rankose vartosi šlamančios litų tūkstantinės! Jie sėdi kavinėse pasipuošę ir kombinuoja naujus planus kaip kuo daugiau ištraukt iš mūsų pinigų.
Praneškime vieną kartą garsiai! Gana slėpt savo žaizdas! Nebijokime atviromis akimis vertint esamojo skurdo ir savitarpės nesantaikos priežasčių!
Taigi: savitarpės nesantaikos!
Aš jaučiu, kad daugelis pasakys: pas mus visiškai nėra nesantaikos! Taip! Jos nėra, bet ji nuolat iškyla mūsų tarpe!
Visa tauta rodo nepaprastai didelį ištvermingumą, nes tiki, kad Lietuvos gyvenimo vairas yra geriausiose rankose.
Respublikos Prezidento Smetonos ir Ministerio Pirmininko Tūbelio vardai gaivina gęstančias ūkininkų pastangas! Tauta tiki tų žmonių taurumu, jų lietuviškumo grynumu.
Tačiau!..
Kodėl mūsų visuomenė skaldosi į poziciją ir opoziciją?! Kodėl nerandame bendros kalbos?! Todėl, kad mūsų tarpe yra daug tokių, kuriems rūpi ne valstybės gerovė, o kišenių pilnumas! Jie rūpinasi išlaikyt ir sukelt neapykantą tarp tautininkų, krikščionių demokratų ir liaudininkų! Tokių žmonių dar yra visose partijose!
Imkime pavyzdį.
Tūlas aukštas valdininkas padaro didelę vagystę – išeikvojimą.
Tokių išeikvojimų žino ne vieną mūsų kantrusis ūkininkas! Jis nusispjauna perskaitęs tokią žinią. Jis turi teisės nusispjaut adresu valdininkų nesąžiningumo!
Yra nesąžiningų valdininkų! Tiesa, jų niekada netrūko nei pas mus nei kitur.
Po tokio išeikvojimo mūsų gyvenimo užkampiuose garsinama: „Žiūrėkit, žiūrėkit, kas mus valdo! Visi tautininkai yra vagys! Jie skuba prisipilt savo kišenius, pasistatyt mūrinius namus iš mūsų centų nutrauktų nuo alkstančių vaikų!..“
Panaši dvasia vyrauja net laikraščiuose.
Griežta valdininkų kontrolė ir mirties bausmė už didelį, tyčia padarytą valdiško turto išeikvojimą būtų vaistas pagydyti ne tik apsileidimą, bet ir visuomenės nervuotumą. Argi gali lengva širdimi skaityti lietuvis pranešimą, kad esąs už šimtą tūkstančių litų valdiškų pinigų išeikvojimą suimtasis ponas N. nieko neturi. Visas turtas priklauso – žmonai!
Gi tokius ir panašius atsitikimus išpūsti ir kiršinti visuomenę stengiasi tie, kuriems rūpi tautos susikaldymas.
Galų gale matome viešą trynimąsi, neapykantą, visiems iki kaulų įgrisusią laikraščių polemiką!
O visa tauta trokšta vienybės darbe! Vienybės pilna to žodžio prasme! Jaunimas atiduos visas savo jėgas Tautos, bet ne atskiros grupės gerovei!
Gana tūpčiot vienoje vietoje!
Pasaulis sukasi pavojingoje ūkio krizėje, lyg mirties siaubo pagautų žmonių laivas įsiutusioje jūroje.
Ar Lietuva turi laukt, kol nurims įsiutę bangos? Kol pasaulyje įsiviešpataus ramybė?! Ne! Ne!! Tūkstantį kartų ne!!!
Mes negalime laukt, nes mūsų gyvybei gresia pavojus! Labai didelis pavojus!
Klaipėdos krašte lietuviai išvirsta į vokiečius, o Didžiojoje Lietuvoje žydai superka iš varžytinių parduodamus ūkius!
Ką mes darysime, jei visas kapitalas ir žemė bus žydų rankose?! Tada mes patys turėsime pavirsti žydais ir išeit iš savo Tėvynės į keturis vėjus laimės ieškot!
Tai nėra beprotybė! Tai gręsianti tiesa! Gana savitarpių vaidų ir intrigų!
Ar ilgai dar tarp savęs mušimės akmenimis, o svetimtaučiams rodysim savo vaišingumą?! Paskui didžiuosimės jų pagyromis, kurie nieko daugiau nereiškia kaip paprasčiausią padėką?!
Ne!
Tūkstančiai jaunųjų krūtinių trokšta vieningo darbo. Dabar ne laikas ginčytis, kas išmintingesnis!!
Tebūna pasmerktas savitarpis nedraugiškumas akivaizdoje visai Lietuvai gresiančių pavojų!
Į darbą Jaunieji Žmonės!!! Sukurkime Naują Lietuvą ant trivrtųjų senovės pamatų!

 

Pakelk galvą, lietuvi!!!
Žemaičiai, Aukštaičiai, Dzūkai ir Klaipėdiečiai!

 

Gerove ir turtais pilna Jūsų ateitis! Mes turime tą gerai žinot! Nes nuo mūsų pačių priklausys ar mes patys naudosimės tąją gerove, ar atiduosime ją žydams, vokiečiams ir kitokiems svetimtaučiams, kurie veržiasi į Lietuvą! Jie mato, kad čia kvepia geriausias pragyvenimas visame pasaulyje! Taip! Ne mes kitur, bet kiti pas mus važiuos užsidirbti krūvas pinigų!
Ne iš dangaus atlėkė toji žinia! Oi ne! Visi galit įsitikinti, kad tai teisybė!
Esame trijų milijonų tauta. Daug mūsų tautiečių gyvena svetimuose kraštuose. Lietuvoje gyvenantieji yra apsupti didelių valstybių. Čia ir yra paslaptis mūsų ateities gražumo, jei mes visi dirbsim viena kryptimi.
Jau sakiau, kad visas pasaulis trokšta vienybės ir taikos. Jei Vokietija pamėgins pult kaimynus – ją ištiks didelė nelaimė! Viso pasaulio galiūnai sutryps ją, kad kuo greičiau nurimtų įsiutę bangos. Žinoma, mes turime labai atidžiai budėt, kad galėtume išlaikyt galimą puolimą iš Prūsų pusės į Klaipėdos kraštą! Atsiminkime cheminių dujų pavojų!
Tačiau!
Vėliau ar ankščiau, bet ateis tautų susitaikymo šventė! Milijardai žmonių trokšta taikos, nes tie, kurie miršta iš bado žino, kad yra valstybių, kurios neturi kur dėt maisto produktų perteklių! Čia maistas deginamas arba skandinamas į jūrą, o ten žmonės miršta badu!
Tą pasiutusią velniavą mato žmonija ir ji trokšta taikos! Ji trokšta, kad būtų sudarytos kuo geriausios sąlygos išmainyti savo prekes. O tos sąlygos gali tik tada susidaryti, kai visos tautos žinos, kad niekas nenori jų užpult ir apiplėšt. Juo toliau, juo labiau auga tasai taikos troškimas, nes didėja susipratusių žmonų milijonai!
Ir jau nebetoli ta valanda, kada pradės nurimt įsiutusi audra!
Toji valanda lietuvių tautai yra išganymas!
Tai yra paskelbimas turtais gausios gadynės!
Kodėl?
Todėl, kad tada prasidės nepaprastai gyva prekyba! Valstybės sudarys didžiausio palankumo prekybos sutartis. Ne tik su kaimynais, bet ir su tolimesniais. Prisiminkime dabar, kad mūsų žemė guli tarp Vokietijos ir Rusijos, Lenkijos, Latvijos! Tarp tų valstybių prekyba bus varoma per mūsų žemę! Žinoma, jei mes visą laiką tupėsime vienoje vietoje, nepratiesime iš anksto geležinkelių, dargi kvailai pešimės dėl pirmenybės valdžioje – galėsim būt žiopsotojais, kaip mūsų kaimynai prekiauj aplinkiniais keliais? Ne! Mes turime pasiruošt! Jei mes patys neusiprasime, tai svetimieji tą padarys! Ir jau daro!
Daugelį iš varžytinių parduodamų ūkių superka žydai! Jie jaučia, gal ir žino, kad po trijų metų, arba daug greičiau, toji žemė pabrangs dešimteriopai! Taip!
Ūkininke! Brangink savo žemę! Neduokis lengvai sugundomas parduot jos! Nei vieno hektaro svetimtaučiams! Už jokius pinigus! Tu gal ir negali suprast, kad toji žemė kainuos dešimt kartų brangiau! Bet rytoj Tu suprasi, nes per Tavo žemę bus tiesiami plentai ir gelžkeliai! Valdžia pirks ir mokės aukštas kainas! O gal kaip tik toje vietoje bus kelių gelžkelių susikirtimas. Tavo žemėje pradės kurtis miestas! Tu galėsi tūkstančius imt už mažą sklypelį!
Nei vienos pėdos svetimšaliams! Žydas siūlys „gerą kainą“, bet, žmogau, tu būtumei išdavikas, jei jam parduotum brangiausią turtą!
Padėkime tiems, kuriuos spaudžia skolos! Prašykime bankų, vyriausybės, kad prailgintų skolos mokėjimą!
Nepaleisk savo žemės! Mylėk ją ir džiaukis! Atsimink gerai, kad pasaulyje viskas keičiasi, daugėja, bet žemės plotas visada lieka toks pat. Jo nieks negali nei sumažint, nei padidint. Tik ūkininko gudrumas gali iš to paties sklypo išspaust keturgubą derlių!
Nemažiau pražūtingas Lietuvos geruvei už savo žemės pardavinėjimą svetimtaučiams yra tas, kad prekyba yra ne lietuvių rankose!

 

Pakelk galvą, lietuvi!!!

 

Lietuvoje lietuviui turi priklausyt pelningiausias amatas! Petis į petį mokytas su nemokytu, ūkininkas su darbininku – sukurkime lietuvišką pirklių armiją! Juk mūsų ateitis – prekyba! Tad visi, kurie tik atlieka nuo ūkių turi pradėt verstis prekyba! Ir mokytas ir nemokytas! Čia nieks nereikalauja atestatų! Kiekvienas gaus užmokestį pagal savo gabumą! Nesidrovėkime pradėt su dviem trim šimtais litų kišenėje!
Mes turime padaryti šventą priesaiką savo širdyse: nepirkt pas nelietuvį!
Po kaimus važinėja žydai ir supirkinėja jaučius, linus, javus! Prisiekime šventai: neparduot jiems! Argi vis būsime lengvabūdžiai ir parsiduosime už keletą litų?! Juk vis tiek daugiau pralaimėsi! Žydas duos tau uždirbt, bet jis progos iš tavęs trigubai atsiimt! Vieną kartą ant visados: nepirksime iš žydų! Parduot jiems galime sviestą, kiaušinius, sūrius. Ir tai tik tada, kai jie nedaro iš to biznio. Kada perkasi maistui.
Įsidėmėkime giliai į širdis, kad prikdami pas savo žmones – lietuvius – duodame patys sau uždirbt. Lietuvis nenorės savo turto išvežt į kitą valstybę, o žydas – šiandien čia, rytoj jau Dievas žino kur!
Atsimink, kad parduodamas žydui stambų daiktą, tu darai skriaudą! Tu skriaudi savo brolį – lietuvį, nes žydui, o ne jam atiduodi uždarbį!
Parduodamas žydui ar pirkdamas iš jo tu padidini žydų giminę! Tu darai didelę skriaudą visai tautai!
Daug kartų girdime šnekančius ūkininkus: – Kad būtų visų lietuvių sutarimas ir nei vienas kojos nebekeltų pas žydą, būtų daug geresnis gyvenimas!
Taip! Tikrai taip!!!
Ir štai jau atėjo valanda, kada lietuviai turi parodyti visuotinį sutarimą! Kaip kiekvienam lietuviui brangus Vilnius, taip lygiai brangus turi pasidaryti tikėjimas, kad prekyboje mūsų ateitis!
Plėskime lietuvišką prekybą! Išukgykime ją! Skubėkime, nes greit mūsų jaunieji pirkliai turės susidurti su didžiųjų valstybių pirkliais! Jie turi išmokt savo amato!
Jaunuoli!
Jei tu turi bent vieną šimtą litų, arba gali jį pasiskolint – mėgink savo laimę! Už tavo nugaros stovi visa tauta, kuri kasdien daugiau ir daugiau pradeda suprast tavo drąsumą! Ji rems tave! Ir tu būsi visos tautos didvyris, jei laimėsi! Nebūk bailys! Jei vieną kartą nepasiseks – pradėk iš naujo! Sukąsk dantis ir dirbk! Galvok! Mokykis apsukrumo, nes Jis padės tau!
Ūkininke!
Surask savo giminių arba kaimynų tarpe tikrai patikimą žmogų ir atidarykite mėsos krautuvėlę mieste! Pamėgink! Turi sūnų pramokytą – statyk pardavėju! Nesibijok! Šalia mėsos krautuvės tuojau galėsi atidaryt kepyklą ir arbatinę! Didelėm raidėm užrašyk ant iškabos: „Remk naują lietuvių prekybą!” Tik pagalvok koks gražus uždarbis ir koks kilnus darbas! Bet žinok, kad turi būt sąžiningas ir atviras! Tikras lietuviškas pirklys!
Moksleivi!
Mesk sukęs galvą kokiu nors būdu įlyst į valdišką vietą! Nedidink skaičiaus tų, kurie nedrįsta pasitikėti savo jėgomis!
Argi iš tikrųjų Tu tiki, kad valdininko gyvenimas yra visų geriusias?! Ne! Ne tik, kad ne geriausias, o dargi ir blogiausias! Valdininkas yra tarnas! Jis yra suvaržytas ir vieta, ir laiku, ir pinigais. Galų gale koks nors nesusipratimas ir – baigta karjera! Arba štai valdininkas išeina į pensiją. Ką jis užsidirbo? Ubagišką gyvenimą! Ir jis jaučia, kad yra visiškai nereikalingas! Net našta valstybės iždui!
Įsikalk sau į galvą: laisvų vietų nėra! Tuo tarpu visos tautos gerovė reikalauja, kad Tu atiduotum savo energiją naujoje kūryboje – lietuvių prekybos kūryboje! Čia tavo laimė! Laisvoje konkurencijoje su žydais Tu užgrūdinsi save ir pasipuoši realiais laurų vainikais!
Į prekybą turi būt skiriamos geriausios jėgos! Štai Tau, drąsuoli, lenktynių laukas! Kiekvienas tavo žingsnis bus atlygintas! Juo sparčiau žengsi, juo daugiau laimėsi!
Pirklys neturi laiko smulkiai politikai. Tuo tarpu visų rūšių politikai privalo skaitytis su pirklių kapitalais.
Kas remia lietuvišką prekybą, tas dalyvauja kovoje už visos tautos gerovę, už Jos Sostinę!
Paskelbkime didelę ir visiškai atvirą kovą svetimtaučiams prekyboje savo krašte!
Mums turi būt gėda prieš visą pasaulį, kad savo žemėje leidome įsigalėt svetimtaučiams! Ir tai įvyko todėl, kad mokytieji lietuviai visą laiką aklai veržėsi į valdininkų vietas! Pešėsi tarp savęs ir kitus siundė. Tuo tarpu žydai šeimininkavo prekyboje!
Gana! Nuplaukime tą gėdą savo darbu! Jau priėjom liepto galą – laisvų vietų nėra! Ir gerai, kad jų nėra!
Varykime plačiausią propagandą už lietuvišką prekybą! Neturi likt nei vieno senio, nei vaiko, kurs nežinotų ką reiškia eit į svetimtaučio krautuvę!
Visa tauta turi suprast, kad mes savo tėvynėj trokštame lietuvių gerovės, o ne žydų!
Ankčiau ar vėliau – mes laimėsim! Mokėjome krauju išpirkt savo kraštą, mokėsime ir išnaudot jo laisvę!
Ir kada nurims didžioji pasaulio velniava, mes jau turėsime savo pirklių. Jų pėdomis paseks šimtai naujų. Mūsų kraštas pavirs didele rinka, kurioje vaikščios įvairiausių tautų svečiai. Jie šnekėsis tarp savęs ir su mūsų pirkliais nelietuviškai. Ir kiekvienam lietuviui teks turėti reikalų su tais svečiais. Užtat turime visi susirūpinti šiandien, kad mes niekada neišvirstume į svetimtaučius, kad neužmirštume savo kalbos, tikybos, dainų, pasakų ir papročių! Kad nenuskęstume turto pamėgime! Kad už pinigus neparduotume lietuvio širdies!

 

Kary! Žurnaliste!
Rašytojau
! Valdininke!

 

Savo širdyse visi mes trokštame, kad Lietuva iškiltų ir pralenktų kitas tautas savo gerove! Čia nėra ir negali būti dviejų nuomonių!Ir mes turime įrodyti, kad savo darbais remiame savo žodžius! Užmirškime smulkiuosius nesusipratimus! Nemaišykime asmeniškumo su tautos reikalais! Nenuodykime jaunų vilčių ir užsidegimo! Nežudykime patys savęs!
Kary!
Tavo šventa pareiga ne tik išmokti ginklą vartoti kautynėse, bet taip pat išmokt gint savo Tėvynės garbę – lietuvio garbę taikos metu.

Šiuo laiku kariuomenė yra didžiausia tautos mokykla! Toje mokykloje karininkas yra vienintelis vadovas! Galime didžiuotis savo armija, nes joje viešpatauja tikras ir tvirtas lietuviškumas! Visi jaunieji karininkai yra išimtinai mūsų ūkininkų vaikai! Jie jaučia kaimo apsnūdimą ir skurdą. Jie vaikščioja dantis sukandę ir pikti, kad svetimtaučiai šeimininkauja prekyboje ir visokiais būdais skriaudžia brolius ir seseris!
Jaunieji karininkai!
Panaudokite visas švietimo pamokas, kad jūsų gėlą suprastų visas būrys, kuopa! Uždekite sveikiausiųjų kaimo ir miesto vyrų krūtines kūrybiniu darbu! Parodykite jiems mūsų Tėvynės ateitį ir dabartį.
Įžiebkite norą, nepranykstantį troškimą ir pareigą remt lietuvišką prekybą! Patiems išėjus iš kariuomenės griebtis prekybos! Juk čia slepiasi toji gerovė, kurios mes trokštame! Tik ekonomiškai būdami stiprūs galėsime nesisųst jokių ginklų stoka! Pati savaime išaugs spauda! Lygiagrečiai augs tautos apsišvietimas ir pranyks miglotomis akimis naujokai – “zuikiai” !
Žurnaliste!
Tu esi tas, kurs gali išmokyti visą tautą melstis: “Atmink pavergtą lietuvių prekybą!” Tu turi įrodyti ir įtikinti, kad mūsų gyvybei lygiai mirtinas pavergto Vilniaus ir pavergtos prekybos klausimas! Atvaduot Vilnių ir numest žydų tarpininkavimą – Tavo kasdieninė tema!
Jūs turite knistis į ekonominio gyvenimo pamatus, ištraukt ir visiškai aiškiai parodyt silpnąsias ir stipriąsias priešo pozicijas! Jūs turite būt žinovais, o ne tuščiais bosais, kurie gražiai skamba ir vilioja, bet pasirodo visiškai tušti!
Netark nei vieno žodžio, kol nesi įsitikinęs, kad tasai žodis tikrai padės šimtams brolių dieną ir naktį kovojančių už viso krašto ekonominę laisvę! Taip! Tu, tu turi jiems padėt! Tu turi juos ir pagimdyt!
Tebūna pasmerktas kiekvienas, kurs drįstų ardyt tautos vienybę! Kurs dabar drįstų šaukt į partinį susismulkinimą! Tebūna apšauktas parsidavėliu žydams tas, kurs rankas sudėjęs žiūrėtų į naują, vieningą lietuvių tautos misiją!
Korespondente
!

Žiūrėk ir skatink savo apylinkės gyventojus į išganingą kovą! Tegul mirga visi dienraščiai ir savaitraščiai pranešimais iš visų Lietuvos užkampių, kad žmonės kelia galvas!
Visi lietuviški laikraščiai turėtų atsisakyt dėt nelietuviškų firmų skelbimus! Vietoje jų tegul būna dedami pradedančiųjų prekiaut lietuvių sąrašai didelėmis raidėmis! Juos turi remt spauda!
Visi turi įsisąmonint, kad tiktai ekonomiškai būdami pakankamai stiprūs pateisinsime savo egzistenciją! Jei patys nemokėsime paimt ir valdyt sau priklausantį turtą, tai žinokime, kad svetimieji išvadins mus liurbiais ir patys pasiims mūsų dalį! Savo neapsukrumu mes keliame kitų gobšumą! Nuo pat pasaulio pradžios viešpatauja įstatymas: stipresnis užmuša silpnesnį.
Stiprėkim ir stiprinkim!
Rašytojau!
Gana migdyt skaitytojus! Paleiskim vėjais aprašymą tokio gyvenimo, kuriame nėra gyvybės kibirkščių! Lavonu dvokia daugelio laikraščių atkarpos ir atskirai išleistos apysakos!
Sukurkite kovos pilną gyvenimą! Parodykit, kad Jūs mokate iš tikrųjų suprast Lietuvos reikalus.
Nėra ko skųstis, kad nėra kas skaito!
Mokėkite pasidaryti būtinai skaitytinais!
Rašytojas turi būti kūrėjas, o ne paprastas pasakotojas! Jis turi iki smulkmenų pažint žmones, jų santykius ir aplinkybes! Jis turi suprantamai, įtikinamai parodyt, kas yra bloga, kas gera ir kas darytina!
Šiandien labai daug ginčyjamasi apie tautinės ir laisvos kūrybos pirmenybę.
Be reikalo!
Kiekvienas, kurs supranta tautos reikalus ir drauge pergyvena jos skausmus, savaime negali išsijungt iš to gyvenimo ir rašyt ką nors niekam nesuprantamo!
Mūsų rašytojai labai ir labai mažai tepažįsta gyvenamąjį momentą! Jie eina visiškai pripuolamais šunkeliais ir žaidžia pageltusiais medžių lapais! Mažytė intriga ir krūvos žodžių!.. Nenuostabu, nes dauguma yra nusivylųsių pačiu gyvenimu…
Gaila!
Tačiau! Gyvenimas veržiasi! Ir tiktai tie bus brangūs tautai, kurie savo dvasios akimis praregės ir ryškiai rodys kokiais kalnais ir slėniais vingiuoja takas į didijį kovos lauką!
Rašytojau!
Tu turi būti tasai didysis Žynys, kurs moka užburt! Užburk tą drąsujį jaunuolį, kurs veržiasi į kovą! Parodyk kelią jam! Palaimink jį! Įtikink jį, kad jo laukia pergalė! Turtai, džiaugsmas ir garbė!
Tu turi pasidaryt gyvenimo varikliu!
Valdininke!
Tu esi didžiausias piniginis ramstis toje kovoje! Tad nei vieno cento svetimtaučiams! Pirkdamas tik lietuviškose krautuvėse ir knygynuose, tu būsi pavyzdžiu mūsų kaimui!
Taupyk! Nepasigailėk didžiausią dalį savo atliekamų pinigų paskirt spaudai! Atmink, kad tai yra švenčiausia pareiga!
Vynas, moterys, kortos ir kinas – šlamštas! Tu trumpini savo amžių, silpnini būsimąją kartą ir darai nepataisomą skriaudą visam kraštui!
Mokėkime džiaugtis tuo, kas žmogų dvasioje džiugina!
Yra dar tokių valdininkų, kurie drįsta su tam tikru išdidumu žiūrėt į kaimo žmogų! Vargšai! Tiesą pasakius tokiems visiškai ne vieta sėdėt įstaigoje!
Ūkininkas turi teisę reikalaut, kad su juo būtų elgiamasi kaip su sau lygiu, nes valdininkas gauna algą už atlikimą jo reikalų! Tam tikra prasme valdininkas yra visų piliečių tarnas! Jis turi būti mandagus ir sąžiningas! Su dideliu pasitenkinimu išeina iš įstaigos plikagalvis tėtušis, jei jis buvo nuoširdžiai sutiktas, paguostas. Lietuvis turi nepaprastai jautrią širdį!
Užsakykime savo pažįstamiems laikraščių! Nupirkime tinkamų knygų! Pagaliau, netingėkime dažniau parašyt laiškų!
Išties mes esame savo dvasioje vieninga tauta! Atėjo valanda, kurioje turime parodyt savo šventąjį tikėjimą į Šviesią ateitį!
Pakelk galvą, lietuvi! Aukštai pakelk, nes jau už durų beldžiasi rytojus, kurs neša turtus ir laimę! Tu turi atidaryti tas duris!
Atidaryk!
Tau teisėtai priklauso tasai turtas!
Bet nebūk per daug gobšus, kad neužmirštumei esąs lietuvis!
Aš drįstu manyt, kad mano žodžiai ras vietos visose Lietuvos gryčiose, grytelėse ir ištaigingiausiuose lietuvių salionuose! Todėl, kad tais žodžiais jau nuo senai perpildytos susipratusių lietuvių širdys!

    Skaičiumi parodykim savitarpį sutarimą!

    Skaityk ir skatink kitą skaityt!

    Nepalikime nei vieno, kurs nematytų ateinančios gadynės!

    Įtikinkim ir atkaklųjį Mažosios Lietuvos ūkininką, kad mūsų ateitis daug šviesesnė už kruviną Vokietijos gyvenimą!

    Į kaimus ir miestelius inteligentai! Gana sėdėt purvinuose didmiesčių palėpiuose!

    Mūsų laukia smagi, daug žadanti kova!

    Pakelkim galvas, nes laimėjimas mums užtikrintas!

    Pakvieskime užjūrių brolius į gausiąją pjūtį!

 

Informacija apie policijos sulaikymus

Patarimai, kaip elgtis.

Policija

Nustatinėdami asmens tapatybę, sulaikydami, kontroliuodami policininkai privalo pasakyti savo laipsnį, vardą, pavardę, tarnybinį numerį (ženkliukas) arba parodyti tarnybinį pažymėjimą taip, kad galėtum perskaityti ir nusirašyti duomenis. Prieš imdamasis veiksmų, policininkas turi nurodyti teisinį pagrindą ir paaiškinti savo veiksmų priežastį. Policija gali tave sulaikyti tik įvykdžiusi aukščiau išvardintas sąlygas ir tik tada, kai kyla įtarimas, kad buvo įvykdytas nusikaltimas. Jei tave sulaiko, nesiginčyk, neišsišok, nesidraskyk, nesivelk į diskusijas. Jeigu tave muša, stenkis įsiminti muštukų veidus (laipsnius, išskirtinius bruožus etc.). „Normalus“ sulaikymas demonstracijų ir pan. metu paprastai trunka ne ilgiau kaip 2-6 val.

Sulaikymo nutarime (protokole) minutės tikslumu turi būti nurodytas sulaikymo laikas. Įstatymai neleidžia viršyti 48 val. termino netgi viena minute. Paprastai tokiam ilgam terminui niekas nesulaiko. Ar pratęsti arešto laiką, sprendžia teismas. Tam ir nešioji galvą ant pečių, kad įtikintum teisėją, jog areštuoti tave nėra reikalo (darbas, mokslai, nesi teistas, nesislapstai etc.). Kad pratęstų areštą, turi oficialiai pareikšti kaltinimus. Jeigu tave sumušė, reikalauk gydytojo, turi tam teisę. Jeigu neleido apsilankyti pas gydytoją, pasidaryk obdukciją iš karto, kai išeisi iš komisariato (greitoji pagalba, ligoninė).

Turi teisę parašyti skundą dėl sulaikymo, atsisakyti duoti parodymus, nieko nepasirašinėti, pranešti kam nors apie sulaikymą. Neskambink į namus (kam nervuoti šeimyną?) – paprašyk, kad paskambintų pažįstamiems, geriausia nesusijusiems su byla. Jeigu dar neturi nemielos patirties su policijos funkcionieriais, greičiausiai nežinai, kaip tokiose situacijose elgtis. Parašiau šį vadovą norėdamas supažindinti eilinius žmones su jų teisėmis.

Negaliu tvirtinti, kad čia yra absoliučiai visa reikiama informacija, todėl pildysiu šį vadovą kuo dažniau.

Pareigas vykdantis policininkas turi turėti ir parodyti piliečiui įrodymą, kad yra policininkas. Jeigu to nepadarė, reikalauk, kad parodytų. Jeigu neparodys (taip, kad galėtum perskaityti ir užsirašyti duomenis) pažymėjimo arba ženklelio, neatsakinėk netgi į klausimą, kuri valanda (per demonstracijas prevencijos daliniai neprivalo rodyti
dokumentų, tai išskirtinė situacija, bet turi rodyti jų vadai). Turi teisę užsirašyti identifikacinius numerius (arba/ir pavardes) visų policininkų, kurie bet kokiu reikalu į tave kreipiasi. Padaryk tai, nes susinervinęs numerį nesunkiai pamiršti.

Policininkas neturi teisės trukdyti tau užsirašyti (jeigu neleis, užsirašyk šoninį arba/ir registracinį radiomobilio numerį ir parašyk skundą). Jeigu esi savame arba svetimame bute, reikalauk prokuroro išduoto kratos orderio. Jeigu įsileisi policininką be šio dokumento (pvz., pokalbiui), greičiausiai jo ir nepamatysi, o policininko paskui lengvai neiškrapštysi. Turi teisę neįsileisti policininko, kuris neturi kratos orderio. Jeigu nori tave apklausti, reikalauk, kad atsiųstų raštišką šaukimą paštu.

Jeigu policininkas atsisako rodyti kratos orderį, turi teisę iškviesti policiją (!): paskambink jų aliarminiu numeriu 02 arba 112 (iš mobilaus) ir pranešk apie užpuolimą ir bandymą įsilaužti. Nesileisk, kad tave užliūliuotų žodžiais, apgautų prašymais, grasinimais, mimika ir t.t. Jeigu policininkas tavo akyse muša tau artimą žmogų, NETURI TEISĖS (pagal įstatymus) aštriai reaguoti. Įsimink, kad keldamas ranką prieš policininką, kuris yra tarnyboje, darai nusikaltimą. Net jeigu muštų tavo bobutę – nukaršusią senutę – reaguok tik žodžiais arba stenkis ją pridengti savo kūnu. Pakviesk liudininkus.

Jeigu policininkas muša tave, neduok atgal bent jau iki tol, kol nekils rimtas pavojus tavo sveikatai ir gyvybei. Nepamiršk, tau negalima daryti nusikaltimo ir trukdyti policininkui vykdyti pareigos. Gali specialiai atstatyti tas kūno vietas, ant kurių pasilieka aiškios žymės (pvz., šlaunys, pečiai). Vėliau nuvyksi į apžiūrą, tai bus akivaizdus nusikaltimo įrodymas. Įsidėmėk, kurias vietas svarbiausia apsaugoti nuo mušimo: kulnus ir vidinę pėdų dalį, plaukuotas galvos vietas, smilkinius, nugarą inkstų zonoje, tarpvietę ir genitalijas, saulės rezginį (krūtinės ląstos dalis po krūtine), sprandą ir kaklą. Šios vietos yra nepakenčiamai skausmingos, smūgiavimas į jas dažnai kelia pavojų sveikatai ir gyvybei, o be to, NELIEKA akivaizdžių mušimo žymių (žinoma, mušti į šias vietas yra nusikaltimas).

Jeigu policininkas pradeda tave mušti, gali būti tikras, kad šioje srityje jis gerai pasikaustęs. Atsistok prieš veidrodį ir gerai įsidėmėk vietas, į kurias kada nors kas nors gali taikyti. Turi veikti instinktyviai, nes galvojimui laiko neliks. Visų pirma pridenk galvą ir inkstus. Be palikuonių galėsi gyventi, o be galvos ir inkstų – ne. Kaip įmanoma geriau įsidėmėk policininkų veido bruožus. Vėliau turėsi sugebėti atskirti juos net patamsyje arba grupelėje kitų panašių žmonių. NESISTENK ĮSIMINTI UNIFORMŲ!

Vos tik išeisi iš komisariato, kuriame tave sumušė, kreipkis dėl medicininės apžiūros. Ji daroma – dažnai nenoriai – bet kuriuo dienos ar nakties metu greitosios pagalbos punktuose. (Gauni vadinamąjį informacinį lapą, kuriame aprašyti sužalojimai.) Prieš eidamas pas gydytoją, gerai apsičiupinėk visą kūną, dažnai žymės pasirodo tik kitą dieną, o adrenalinas ir nervai veikia kaip nuskausminamieji vaistai. Jeigu po keleto valandų iškils naujos žymės – vėl eik daryti tyrimų. Jeigu esi dideliame mieste, kreipkis į teisminės medicinos įstaigą (adresą sužinok greitukės arba ligoninės priimamajame). Tiesą sakant, apžiūra ten kainuoja, tačiau ten gautas dokumentas bus pripažintas teisme kaip nusikaltimo įrodymas.

Jei tave iškvietė dėl kokio nors įvykio kaip liudininką arba įtariamąjį, turi eiti į nuovadą su advokatu arba kitu liudininku. Jeigu šalia neturėsi patikimo žmogaus, kuris nusimano teisėje, vėliau gali labai gailėtis. Tardytojas gali nesutikti, kad apklausos metu dalyvautų pašalinis asmuo. Tokiu atveju jis turėtų laukti netoliese, kad iškilus reikalui galėtų reaguoti. Jeigu kyla mažiausias įtarimas, kad atsakydamas į klausimą gali pakenkti sau arba ką nors pakišti, neatsakinėk. Įsidėmėk: turi žinoti, koks tavo statusas – kaip liudininkas turi žiūrėti, kad tavęs nepagautų meluojant (nebent tai liestų tave – gindamas save meluoti gali), kaip įtariamasis (o teisme – kaltinamasis) gali kabinti makaronus, kiek tik nori. Policininkui nepalyginamai geriau – jis gali meluoti kiekviename žingsnyje. Todėl juo nepasitikėk, traktuok kaip priešą.

Jeigu poskyryje reikės pasirašyti kokį nors dokumentą, LABAI ATIDŽIAI PERSKAITYK JĮ NUO PRADŽIOS IKI GALO, jeigu su kuo nors nesutinki, nepasirašinėk. Jeigu pasirašai po parodymais – pasirašyk iš karto po tekstu arba du kartus apačioj. Visada reikalauk pasirašyto dokumento kopijos. Nepamiršk, kad ant jos turi būti ORIGINALŪS tardytojo ir tavo autografai. Įsidėmėk, kad dokumento kserokopija arba per kalkę padaryta kopija NĖRA DOKUMENTAS. Kad juo taptų, ant jo turi atsirasti originalūs parašai. O GERIAUSIA IŠVIS NIEKO NEPASIRAŠINĖK!

Kai policininkas padaro nusikaltimą, pranešk apie tai nedelsdamas nė minutės. Kreipkis į rajoninę policijos valdybą, kurios teritorijoje viskas įvyko, bei atitinkamą prokuratūrą. Jeigu kreipsiesi į kitas valdybas ar prokuratūras – atsakymas gali ilgokai užtrukti (vis dėlto kartais verta tai padaryti – tada galima tikėtis bent jau kruopelės bešališkumo). Nepamiršk kuo greičiau pranešti abiems minėtoms institucijoms ir pasidaryk pareiškimų kopijas arba gauk kokį popierių, patvirtinantį, kad pareiškimai buvo įduoti.

Pareiškimą apie persekiojimą arba apie nusikaltimą parašyk savais žodžiais, kaip moki. Prokuratūrai pridėk liudininkų sąrašą (jeigu jų buvo) ir medicininės obdukcijos kopiją. Vėliau nesileisk, kad tave išprovokuotų atsiimti pareiškimą – tai gali atsiliepti po 3, 5, ar net 10 metų. Tokiais atvejais niekada neduok melagingų arba nepilnų parodymų. Jeigu nesusilaikei ir pradėjai gintis – parašyk apie tai, kartu paaiškindamas priežastis, kitaip panaudos tai prieš tave. Eidamas duoti parodymų apie nusikaltimą, pasiimk advokatą arba – jeigu neturi už ką jo pasamdyti – bent vieną nešališką liudininką. Pranešk, kad reikalauji, jog jis tave lydėtų visą laiką, kol būsi nuovadoje. Įsidėmėk, kad tai negali būti artimas tavo šeimos narys (tėvai, sutuoktiniai, seneliai, broliai ir seserys). Nuo to gali priklausyti tavo saugumas.

Jeigu tardytojas nesutinka, kad jis dalyvautų (šiame etape neprivalo), tegu laukia už durų. Jeigu tave kada nors buvo sustabdžiusi kelių policija, garantuoju, kad policininkas pareikalavo atidaryti bagažinę. Jis turi tokią teisę. Tačiau tu jo gali paklausti, dėl kokios priežasties jis nori patikrinti bagažinę. Policininkas privalo paaiškinti, pvz., „Jūs esate įtariamas tuo ir tuo“, ar pan.

Deja, Lietuvoje policininkai turi teisę tave bet kada apieškoti. Tačiau jie privalo paaiškinti kratos priežastį. Galima reikalauti tik tiek, kad apieškoti nusivežtų į nuovadą – gal patingės… Merginos/moterys turi teisę atsisakyti , kad ją apieškotų vyras (gali netgi apskųsti pareigūną), nes moterį gali apieškoti tik moteris.

Iš 98 % bylų, iškeltų policininkams, pastarieji išlipa sausi… Vis dėlto verta pabandyti, bent jau pradės su mumis skaitytis, o ne traktuoti kai gyvulių bandą. Jeigu prokuroras nutraukė bylą, verta paduoti apeliaciją (turi tam 7 dienas) arba pabandyti užvesti civilinę bylą – tai vis dėlto kainuoja. Bandyti reikia, nes jeigu ne mes, tai kas pasakys NE ponams policininkams?
Suprantame, kad dalis čia pateiktų teiginių gali šokiruoti ir skambėti neįtikinamai, bet tokia yra policija, ir turime žinoti kaip nuo jos apsiginti.

Žmonės neplanuoja, kad juos pagaus/ ar kas nors įskus. Bet vis tiek tai gali nutikti,
Dar pasižiūrėkite šį video, nors jis skirtas Junginėje Karalystėje gyvenantiems, pravers ir jums.

Nationalist Survival Guide – Arrest

Originalus straipsnis buvo koreguotas atsižvelgiant į skydas.info svetainės poreikius.

Šaltinis

Kas mes?

Susipažink – mes esame jaunosios kartos kontrkultūra. Kartos, kuri augo maitinama sapnais ir pažadais. O žadėjo mums mūsų tėvai laisvą ir teisingą Lietuvą, nes jie laimėjo savo jaunystės kovą prieš sovietinę sistemą ir išsivadavo. Bet mūsų tėvų kova buvo paremta pacifizmu, naiviu idealizmu, abstrakčiais laisvės ir lygybės idealais, krikščionišku nuolankumu, neartikuliuotomis žaliosiomis idėjomis. Joje nebuvo tikros politinės doktrinos. Jie norėjo sugriauti sovietinę sistemą, dar neturėdami ką statyti į jos vietą. Pasekmės skaudžios – galios vakuumą užpildė chaosas, o iš chaoso išaugo pačios blogiausios žmonių ydos – tingumas, pavydas ir godumas.

handen-weg_vectorized

Iš tinginystės, nuolankumo, lėkšto poreikio konformuoti Sąjūdžio politikoje atsirado Susitaikymo principas – oficialus leidimas komunistams išversti skūrą ir pereiti į „laisvos Lietuvos“ pusę be jokių neigiamų pasekmių, be būtinybės išsižadėti savo seno mentaliteto (t.y. visiška liustracijos priešingybė). Kas vakar buvo raudoni, garbino tvarką, paremtą kriminaliniais nusikaltimais – šiandien tapo žali. Šitaip pats Sąjūdis tapo dvilypis- mažuma vis dar buvo tie bestuburiai idealistai, bet dauguma ilgainiui tapo išverstskūriai postkomunistai, kurie dėl savo ilgamečių patirčių ir plačių kontaktų tapo dominuojantys. Ekonomikos persiorientavimo iš planinės į kapitalistinę metu žmonės turėjo kuo greičiau išmokti gyventi laisvos rinkos sąlygomis. Laisvos rinkos kapitalizmas, nežinantis jokių žmogiškų vertybių, visų sluoksnių, amžiaus grupių ir profesijų lietuvius pavertė konkurentais kovoje dėl išlikimo, nors dar vakar jie visi kartu petys petin kovėsi dėl bendro tikslo. Konkurencija laisvos rinkos kapitalizme – pavydas, prielaida ligotam individualizmui išvešėti. Bet pati šlykščiausia yda – godumas. Ką tik susikūrusi silpna liberali demokratija sudarė puikias sąlygas įsitvirtinti mafijai. Iš sovietinės juodosios rinkos išlindo postkomunistų kontroliuojamas kapitalas, pradėjęs nesąžiningas privatizacijas, nešvarų lobizmą, valstybės aparato uzurpavimą.

video-consumer-society-will-consume-itself-23-05-2020-2462658

Praėjus dvidešimt šešeriems metams po pirmosios Kovo 11-osios mes sakome – dabar kovoti turi mūsų karta! Jaunuomene, įstrigusi šio mafijinio politinio režimo mokyklose, universitetuose, gamyklose ir biuruose, rinkis savo ateitį! Ar ten mūsų laukia tas pats demokratinis režimas, parduodantis viską, kas mums brangu ir Rytų, ir Vakarų barbarams, vedantis prie lietuvių tautos ir kartu visos Europos demografinės katastrofos ir galutinio išnykimo? Nors kol kas mūsų nedaug, bet mes manome, kad liberalios demokratijos dienos suskaičiuotos! Tam, kad tą užtikrinti – turime veikti.
Mūsų doktriną galima vadinti labai įvairiai, priklauso nuo to, kas ją vertina. Fašizmas, futurizmas, nacionalsocializmas, rasizmas, islamofobija, homofobija, mizoginija, mizantropija, anarchija, radikalizmas ir fanatizmas – dėl visko esam kalti ir nesiruošiam neigti šių režimo bandymų mus marginalizuoti. Svarbu yra idealai, kuriais mes tikime, o ne burtažodžiai kuriais mes patys ar kiti mus vadina.

13690651_1753265401580278_4889777629457348217_n
Oswald Mosley rašė: „[…]mes pereisime prie bendros suvienytos Europos idėjos, pastatytos ant tvirto teisingumo ir ekonominės tikrovės pagrindo. […] sukurdami Tautinę Europą pakankamai stiprią būti trečia jėga galinčia užtikrinti taiką, mes pasieksime ir rusų, ir amerikiečių jėgų pasitraukimo iš Europos. […] (Europos suvienijimas) nereiškia europiečių amerikanizacijos maišant jų kraują. Tautiniai parlamentai kiekvienoje Europos šalyje turės visišką valdžią socialinių ir kultūrinių reikalų sprendime. […] ekonomikos valdymas bus pagrįstas sindikalizmu […] kuris sukurs visuomenę daug tobulesnę nei amerikiečių, valdomą tarptautinių finansų, ar rusų, valdomą tironiškos biurokratijos.
Mūsų tikslas – Tautų Europa. Vienas kraujas, viena žemė, viena civilizacija.
Jei pritari – burkimės draugėn!

14383410_186810461741724_1287377859_n